Juodoji Rožė

Gulėjau purpurinėje lovoje – nežinau, kiek laiko, –
Bet negalėjau atsipalaiduoti. Smilkiniai tvinkčiojo,
Kakta degė tarsi nuo karščiavimo, smegenyse sukosi
Miglotų minčių kratinys ir keikdamasis tuščiai meldžiau
Morfėjaus, kad paimtų mane ant rankų.
Staiga pamačiau, kaip prasivėrė kambario durys ir lengvai
Įžengė Juodoji Rožė.
Pažvelgiau į ją: gražios, gilios akys slėpė visas dangaus
Paslaptis ir visas jūrų mįsles. Plaukai buvo ilgi ir šviesūs.
Prinokusio granato kvapai sklido iš jos burnos, laukdami
Nekantriai kąsnio. Rausvos rankos buvo žavios ir skaidrios,
O mažytės pėdutės baltos ir grakščios.
Kas ji? Nežinau. Tik ji skyrėsi nuo kitos man jau pažįstamos
Juodosios Rožės.
Priėjo prie manęs šypsodamasi ir švelniai perbraukė plonais
Pirštais per mano ilgus ir nešvarius plaukus.
„Mano brangusis, mano vargšas pamišęs žmogau,” tarė man,
„Kodėl visada taip kankiniesi? Argi nematai, kad tavo juodi plaukai
Jau baltuoja prie smilkinių? Argi nematai, kad vargšės akys iššoka
Iš galvos ir kad veido raumenys pakeičia bruožus į stiprų susirūpinimą?
Argi nematai, kaip esi besikeičiantis? Kodėl šis bergždžia ir nesibaigianti
Kankinystė? Argi nesu ta, apie kurią svajojai, kurios laukei? Štai aš!
Ak, eikš kartu, mano vargšeli, mano švelnusis meiluži!
Tau patinka skrydžiai, gilios jūros, amžini vidurdieniai.
Žinau! Žinau ir suprantu.
Ateik! Ateik! Turiu malonų kvapą, nekaltybę ir jaunystę...
Savyje turiu neapčiuopiamo grožio, vizijų ir svajonių aurą...
Keliauk su manimi! Nuvesiu tave toli, toli, į savo kilmingus
Namus: baltas debesis klaidžioja saulės regionuose.
Iš Nežinomybės kils stebuklingas dieviškosios beprotybės
Vėjas, kuris mus suplaks spinduliuojančio sapno bangomis.
Turėsime baltų gėlių lysvę, kuri niekada nenuvys, ir būsime
Laimingi, laimingi...
Nuimsiu savo fantastišką šydą, atsigulsiu ir grosiu savo lyra,
Gražiausią muziką, kokia tik buvo grojama...”
Tą akimirką turėjau būti išblyškęs ir susimąstęs!
Juodoji Rožė kalbėjo, šnekėjo be pauzės, o jos
Lipnūs žodžiai įsiskverbė į giliausias mano mintis
Kaip saldžiausioji muzika, tarsi begalinė daina.
Mano širdis buvo sujaudinta, o akys apsipylė ašaromis.
Tuo tarpu, mažytė rankytė vis bėgiojo per mano plaukų mišką.
„Mano vargšas bičiuli,” tęsė ji, „sergi, tau labai blogai...
Bet tave išgydysiu, ar bent jau tikiuosi.”
Ištiesiau kaulėtas rankas, drėgnas nuo šalto prakaito, kad
Suimčiau tą šviesiaplaukę galvą ir prisitraukčiau prie savo
Alsuojančios krūtinės.
„Ak! ne... Ne dabar,” pasakė ji man, „tik kai mes pakilsime, ten…”
***
Vėliau, gėlės – gražios baltos gėlės – nuvyto ir debesys išsisklaidė –
Gražus svajonių namas – ir, apkabinęs Juodosios Rožės lavoną,
Nukritau į bedugnę. Mano viduje nuaidėjo laidotuvių maršas.
Galbūt rytoj mirsiu, taip pat. Dabar nebegaliu juoktis nei iš nieko,
Nei iš visko; esu vienas su savo sielvartu. Tikiu, kad esu gėlė,
Gimusi Mirties lauke, nes savyje jaučiu kruviną ir sielvarto kupiną
Visų išėjusiųjų dejonę. Taip, vis dar jaučiu šiltą saulės bučinį ir vėjo
Glamones savo plaukuose, bet liga – mano tikroji liga – kyla iš šaknų,
vis dar besilaikančių žemėje, kurioje gimiau. Kiti – tokie kaip aš –
Jau mirę arba mirs rytoj, bet ji, kuri neturėjo mirti, dabar mirusi.
O mano liga tokia, kad dabar matau visą realybės veidą. Todėl,
Nepatenkintas žmonių pasauliu, man kyla noras gyventi taip, kaip
Negyvenau, ir taip, kaip galbūt niekas negalėtų gyventi. Mano
Kaktą puošia didelės juodos rožės: mirties rožės.
Ikonoklastai, juokitės, laidotuvės baigėsi!