Gruodis

Skambant A. Vilčinsko dainai "Grįžtu namo", saulei pasislėpus už tolumoje stūksančio spygliuočių miško, snūduriavau prišilusiame autobuse. Be kompaso nutuokiau, kad judėjimas vyko Šiaurės vakarų kryptimi...Už lango penktadienis. (palei "JBC" tai "Ry-toj Houuu!!! La-ba-nak-tis") Į Mažeikius parvykau jau sutemus, iš visų pusių ausų būgnelius virpino sprogimai, pagalvojau, kad jau prasidėjo karas, t.y. rusai bombarduoja strateginius objektus ar šiaip sukilo baudžiauninkai prieš valdžią. Bet, pasirodo, ne! Tiesiog padūkę vaikigaliai, prisipirkę jau pardavinėjamų šventinių pirotechnikos gaminių (tipo zrifčiatkų) skelbia karą prieš Advento tylą, ramybę ir susikaupimą. Lygiai taip pat būdavo ir prieš dvidešimt metų, nu ta pati dvyrka, nieks naujos neišranda. Savaitgalį turėjome puikią progą įsitikinti "masažistės" Jolantos Leonavičiūtės sugebėjimais ant šokių parketo. Nežinau kas yra nepadoru, bet ledų valgymas žiemą lauke tikrai turėtų būti priskirtas prie tokių, tai kažkokia nauja mada ar šiaip ištvirkimas. Gyvename "autobuse gimusių", durų trankytojų, pavidolių amžiuje. Tik nesakykit, būna ir prošvaisčių ir juokas ima, ir šiaip sapnuojame super tikroviškus sapnus iš kurių geriau nebūtume pabudę...