forehater

žmonės renkasi prie mano kūno. aš seniai išėjęs. o gal aš vis dar čia? stebiu juos visus. sklandau aukštai virš kalnų ir stebiu. manęs nėra ir kartu esu visur. aš laisvas nuo praeities, bet taip pat esu sutrikęs. ar tikrai aš miręs? miręs, nes kiti mane tokį mato? ar todėl, kad taip parašyta? o gal dabar esu dar kažkuo? pagaliau aš galiu atsispirti nuo žemės ir skristi. bet mano širdis sudraskyta: ar tikrai, jei negaliu pamiršti kažko, kas buvo giliai joje ... savo draugų ir mylimųjų, kuriuos taip branginau. visos mano kelionės liko toli už manęs. keliai ir geležinkeliai. naktys ir saulėtekiai lėtai gęsta mano akyse prieš suskambant muzikai ausinėse. visos sėkmės ir nusivylimai. mano mama, kuri visada tikėjo manimi, nepaisant mano klaidų ir išpūstų pergalių smulkmenose... ir mano tėvas, kurio aš niekuomet nepažinojau. ar jie taip pat kažkur čia? anapus mano esmės. aš girdžiu angelus, kalbančius su manimi, ir raguotuosius pragare. viskas susilieja ryškioje šviesoje, kurios  paslapties ir šventumo aš nesuprantu. ką turėčiau daryti? sekti paskui juos? o gal pamiršti? kuo aš buvau? kuo norėčiau tapti? mano kartos dainos bus užmirštos, kai atsiminimas apie mane išblės. aš verkiu nebyliai, kadangi neturiu akių verkti kaip norėčiau. tai vidinis jausmas. vienintelis, kurio galiu laikytis. prisirišimo prie gyvenimo, kurio baigties tikėjausi kitokios, jausmas. bet dabar aš esu čia nesugebantis nieko pakeisti. mano artimiausias bičiulis griebiasi už galvos, po to smogia sau į krūtinę. ir jo širdis iškraujuoja lauk kol mato mane ten gulintį negyvą kaip uola. ar galiu jam pasakyti, kad viskas gerai? netikėtai išgirstu vėjo šuorą ir mano nerimastinga siela pakyla kažkur. aš manau, kad tai skaistykla. turiu tiek galios, kiek neturėjau iki šiol. mano sielai virš tūkstančio metų, kiek man žinoma... ar turiu galimybę sustoti? dar kartą pamatyti savo meilę? ar tai galas? paskutinį kartą įkvėpti ... gyvenimo? ir tada ... tiktai. tyluma. aš atlikau nuospendį, bet nieko nepajaučiau. aš nesu nusiminęs, nors ir laimingas taip pat nesu. po truputį prisiminimas apie mano ką tik praėjusį gyvenimą nublanks. kaip trintukas kad ištrina pieštuku rašytą laišką ant popieriaus lapo... ir dabar... dabar ta šviesa  gimdo mane ... iš naujo. vėl.

iš anglų kalbos vertė Svoloč