ekspromtas: gal aš vėliava

manimi apsigaubę valdovų namai
tiesia ranką bučiuoti rubino žiedais
iškapstytais nuo žalgirių durbės laikų
aš gracingom kolonom bučiuotis linkstu
bet mažiukas benamis vilkelio akim
prisitrauka mane geležinio dantim
jis sustingęs nuo šalčio du metrai satino
nuo kūjo raudono jo skruostai sutinę
gedimino pečius plaka bruknių kruša
mažas valkata stok aš apglėbsiu tave
manimi apsigaubęs galėsi sušilt
tik nebėki tolyn aš nenoriu numirt