Eilėraštis užčiaupta burna

Ne, aš nesakysiu,
kad tyla mane smaugia ar užkemša burną.
Aš tyliu ir tylėsiu,
nes kalba, kuria kalbu, priklauso visai kitai rasei.

Pavartoti žodžiai kaupiasi, grūdasi, lipa vienas ant kito
ir vėl veržias atgal, negyvojo vandens kubilan, ir virsta
ėdžia rūgštimi, skausmu, uoliai minamu į purvą, –
į tą pražūtingąją žemę, kur šaknys auga į viršų, –
kad niekas jo nepažintų.

Ne, aš nesakysiu,
kad neverta kalbėti tų žodžių, – jie niekam vis tiek neatskleis,
kas esu šioje dykynėje, kurioje niekas manęs nepažįsta.

Čia ir molis nelimpa, ir ugnis nenudegina, nei žvėris koks
užpuola. Tik negyvi, baimės supūdyti vaisiai paprasčiausiai
prasmenga juodojoj versmėj, iš kurios kartais
išnyra kažko lyg ir siekus ranka.

Tik štai ką jums pasakysiu, –
atsitiktinai nutvertas, gerokai supurtytas, bet tylintis, –
tas, kuris tylės, kuomet tylėsiu aš, tikrai neiškeliaus
anapus, nespėjęs pasakyti visko.

Jose de Sousa Saramago