Tas vaidmuo – įkyrus ir vienintelis,
visada pagrindinis. Jame
tarsi špagos kryžiuojasi viltys
ir juodų nevilčių nežinia.

Iš vaidmens to kaip driežas prasikala
siauraveidis ir piktas žmogus –
nežinau, ar esmė, ar tik iškaba...
Bet spektaklis, be abejo, bus,

ir nebus ko prikišti tam vaidmeniui –
bus patetikos, melo, kančių,
ir, kaip dera, visai besibaigiant –
net šiurpių praeities paslapčių.

Taip kasdien mes vaidindami žaidžiame
su savim ir su juo, ir su ja.
Jau, galvoju, įveiksiu tą vaidmenį,
bet žiūriu, jis įveikia mane,

reikalauja ir prašo nustebinti,
atsisukti kilniausia puse
ar užtraukt neapykantos debesį,
kad žaibu prasirėžtų tiesa.

Nežinau, ką daryt su tuo vaidmeniu.
Kito nėr. Pasirinkt negaliu.
Ir, jeigu su savim susivaidiju,
jis nueina ant pirštų galų

į tamsiausią kamputį ir žiūri,
ką aš veiksiu kitam vaidmeny.
Ogi nieko. Ieškodama durų,
aš daužaus į lubas ir grindis.

(Mezginaitė, Elena.
Provincijos tango: Eilėraščiai. Vilnius:
Vaga, 1989.)

Ne, aš nesakysiu,
kad tyla mane smaugia ar užkemša burną.
Aš tyliu ir tylėsiu,
nes kalba, kuria kalbu, priklauso visai kitai rasei.

Pavartoti žodžiai kaupiasi, grūdasi, lipa vienas ant kito
ir vėl veržias atgal, negyvojo vandens kubilan, ir virsta
ėdžia rūgštimi, skausmu, uoliai minamu į purvą, –
į tą pražūtingąją žemę, kur šaknys auga į viršų, –
kad niekas jo nepažintų.

Ne, aš nesakysiu,
kad neverta kalbėti tų žodžių, – jie niekam vis tiek neatskleis,
kas esu šioje dykynėje, kurioje niekas manęs nepažįsta.

Čia ir molis nelimpa, ir ugnis nenudegina, nei žvėris koks
užpuola. Tik negyvi, baimės supūdyti vaisiai paprasčiausiai
prasmenga juodojoj versmėj, iš kurios kartais
išnyra kažko lyg ir siekus ranka.

Tik štai ką jums pasakysiu, –
atsitiktinai nutvertas, gerokai supurtytas, bet tylintis, –
tas, kuris tylės, kuomet tylėsiu aš, tikrai neiškeliaus
anapus, nespėjęs pasakyti visko.

Jose de Sousa Saramago

44 kojos spardo 1 kamuolį

VALIOOOOOOOOOOOOO!

<a target=\"_blank\" href=\"https://www.youtube.com/watch?v=OC73Os9NmZE\&quo t;>AlegríaDžiaugsmas</a>

„Daktarą Hausą“ žiūrėdavau tik retkarčiais, prabėgomis, nes per gerai pažįstu medikų klaną, kad juo domėtis ekrane. Bet kažkas „užplaukė“ ir pradėjau nuo 1-ojo sezono 1-osios serijos.
Viskas su siužetu aišku – parašytas pagal vieną kurpalį...na, bet kai kurie dialogai nemirtingi...

Guliu vakarais, spoksau, analizuoju simptomus ir diagnozes...džiaugsmui nėra ribų – guliu savo, o ne ligoninės lovoje, ir nė viena diagnozė dar man nepasitvirtino!

Nors kas žino – prieky dar tiek sezonų ir serijų...o jei staiga mirsiu – kas mane gelbės? Taigi kol greitoji atvažiuos – jau ir amen gali ištikt.

Reikia gultis į ligoninę ir laukti...Na va, tik simptomus diagnozei reikės pačiai sugalvot, hm...keblu.

Gerai – persijungiu (1 – 12) – gal ten kokią gudrią diagnozę sužinosiu, apie kurią mūsų daktarai – nė mur mur...ir tuomet pirmadienį iš pat ryto – į Santariškes...

Mirti reikia taip, kad būtų kam gelbėt.

kaip iš derliaus jokios naudos,
jei negalėsime valgyti,
taip iš veiksmo jokios naudos,
jei nieko nejausime

kad išreikšti savo valią
išstovėjau eilėje visą valandą