E. Verharnas

Meilė

O, to sielvarto giesmė,
Ir to sielvarto grėsmė,
Kaip griūtis širdies gelmėj!

O! Jos ugnis – beribė platuma,
Ir dovana – besaikė pilnumą.
Gyventi nepasotintas troškimas,
Ir aimana, ir apsvaigimas,
Tarytum šuolis per mirtį!

Iš tolumos tavęsp aš ateinu
Su savo siela, savo likimu.
Tau dovanoju išpilu iš pat širdies,
Ką tik išsaugojau iš savo praeitis.

Ir myliu tiek tave, kiek tau kančios nešu,
Tu mano kankinė, kiek pats kenčiu
Nuo tavo žvilgsnių ir minčių.

O, mūsų širdys, – mes jų aukos,–
Jos silpnos ir galingos,
Jos pilnos šauksmo netikėto ir lemtingo!

Ir lekiam su sparnais
Su tais pačiais geismais,
Bet su mintim skirtingom.

Apgobia mus aistros žydėjimas beribis, –
Ji supasi, švytruoja, vėjuje pakibus,
Tarp kūnų išdidumo ir jų beprotybės.

Viens kito kūnus apiplėšiam – jie lyg pamesti
Auksinės sutuoktuvių virpančioj nakty –
Haliucinacijų bemiegėm rankom.

Priplaukiame prie įstabių krantų,
Kur vėjai šėlstantys su audromis kartu
Aušros miražą uždengia šydu.

Ir tikimės vis: nemirtingi; ir šaukiam: nenugalimi.
Ir vis toliau nužymim taikinį kas dieną
Aukščiausio tikslo – neįmanomo, tik vieno.

Ir pasisotinam, ir troškulį mes numalšinam,
Išsekinam viens kitą ir suplėšom atgaivinę
Ir vienas kitą žudom, ir gailėdamies dejuojam,
Viens kito nekenčiam, bet vis tebeviliojam.

O, tavo akys tylinčios ir pražūtingos,
Už mano mirtį jos neatsakingos,
O, šviesios akys tos, atspindinčios naktis,
Kuriom, vis griūva ant manęs lemtis.

O, jų klastingas, deginantis džiaugsmas
Po snieginės kaktos santūrumu.
O, jų didžiulis skausmas
Tais vakarais, kai mes ant kelių prašome nedrąsiai
Atleisti viens kitam, kad žemėj esam.

Tačiau, kai meilė atneša ir triumfą, ir paguodą
Kai vis dėlto mes tampam didesni,
Ugnis auksinėj krūpčioja vilny,
Kurią aistros ir skausmo krikštas duoda.

Kai mūsų sielos, mūsų kūnai išdidžiai
Pakyla stiprūs ir atsiveria plačiai
Įsiurbti siaubą ir stebuklą meilės ežerų,
Kurie banguoja mumyse it potvyniu skaidriu;

Kai savo sąžinę vėl prikelia būtis
Į šauksmo, sąmyšio ir kliedesių verpetą;
Ir kai į tuos šešėlius, į naktis
Kaip lūženas juodas – senus kanonus meta,

Ir kas gi geidžia pasimesti kančiose,
Draskyt viens kitą ir glėbyje vis tiek laikyti!
Ir erzintis kasdien nerimastim baisia, –

Nebent save stipriau dar išbandyti
Dusinančiam ritme,
Kurs nuolat varinėja ir nokiną kraują –
Gamtos atšiaurioj amžinybės – visad naują.