dunduliai

...kaukolių skrabalai rankose po juoda visaapimančia arka
supurto debesų karavanus iš už jų tysta pirmykščių driežų galvos
ugnines rožes pulsuojančiai spjaudo lyg teniso kamuoliuką žaibą
jis pro langą įeina ir apsuka vyrą ir moterį magišku ratu
jie atsisveikina ir žengia iš rato pakildami tik basos pėdos šmėžuoja kurį laiką
pabundu nuo perkūnijos
iš aukštai gal plunksnos krenta gal kometos o gal tinkas
po perkūnais iš viršaus gręžia sieną kaimynas bjaurybė
jis nekaltas gi turiu patikėti kad nepradėčiau griaudėti baisiai...