dar karta apie vaikus

Ir kas per ystabus tai esti padarai!
iskart noriu ispeti, kad mano poziuris i vaikus, nera kazkoks tipiskas "tiksi biologinis laikrodis" "as tokia motiniska" blabla.
NE NE! ir dar karta NE. Vaikai mane zavi kaip keisciausi pasaulyje padarai. Mazi, zaisliniai, svelnus monstrai. O kaip istabiai ishsiplechia dideles mergelikes akys, kai pamato is obuolio ispjaustyta gulbe, ir kaip jie vaiksto gatvemis, neitiketinos suaugusiu mini versijos, ir butent suauge yra vaiku karikaturos. Mazi, zaisliniai padarai del grozio, jau minejau, kad svajociau susidet juos i sekcija. cia uz nugaros man dabar sedi tipiska musulmonu fundamentalistu seimyna, o ju vaikelis toks mazutytis tutanchamonas, tokia nugludinta fantastiska nefertites galvyte ir juodais stikliniais akiu rutuliukais, o kai nusisypso, tai viskas kazkaip apsivercia aukstyn kojom, gyva porcelianine lele. kazinau tie vaikai, be amzino susizavejimo man kelia ir didi siurpa, labai baisu atrodo butu prie ju prisiliesti. mazi samanai savo mazais batukais, nykstukinem suknytem ir kelniotem, iskrype suaugusieji buna dar jiem sukuria ir mazas skrybelytes, mazas skareles, mazutytes balnakilpes, mikroskopines pirstines ir etc. Vaikai yra niekshingi skruzdeliniai burtininkai. galetu tokie jie ir pasilikti.