Dar kai kas is mano galvelės...

Vienatvė. Ar is tiesu žinote kas tai? Aš žinau. Dabar aš jaučiuosi taip lyg bučiau vieniša. Per visus aštuoniolika savo gyvenimo metu sutikau tik keturis žmones, kurie dabar tapo tikrais mano draugais. Jie niekada manęs neišduotų. Net supykę. Ir visada padeda kai man sunku
O aš? Neišduodu niekieno. Net tų, kurie praranda mano pagarbą. Net tu, kurie jau nebegali būti žmonėmis. Tų, kurie iš tiesų to nusipelnė. Nieko negaliu padaryti net tai, kuri sunaikino mano mylimą, beveik šventą knygelę. Galiu tik ignoruoti ją. Kiekvieną mielą dieną... Bet ji juk nežinojo... Nežinojo ką man ta knygelė reiškia... Suplėšiusi jos lapus nesuprato, kad suplėšė mano širįi. O kita, taip pat jau nebegalinti būti žmogumi pasakė, kad susiklijuosiu visa tai, kad čia nėra nieko įpatingo. Kalė... Už šiuos žodžius jai neatleisiu. Ir ji tai pasakė tokiu tonu lyg tai butu šlykštu.
Verkiu prisiminusi kiek daug darbo, pastangų ir laiko įdėjau piešdama toje knygelėje. Ir kaip lengvai, nejausdama kaltes ji ją suplešė. Kaip visa tai skaudu... Nebenoriu to! Ašaros per daug skaudžiai degina mane. Norėčiau užsimerkti ir pamiršti visa tai... Bet rytoj... Man vėl teks... vėl teks šypsotis ir elgtis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Užsidėti kaukę apribojančią mane nuo viso pasaulio.