Kas sakė, kad žodžiai paklūsta žmonėms? Ne. Taip nėra. Juk jūs tai suprantate. Žodžiai turi tiek daug galios... Jie gali pravirkdyti, nudžiuginti, prajuokinti, nužudyti... Tokia mirtis labai žiauri... Bijau tik tokios...
Žodžiai paklūsta tik tiems, kurie jiems patinka. Truputį pamišę ir keisti. Beveik magiški. Žodžiai leidžiasi užrašomi žmonių. Tvarkingai nugula ant blyškaus popieriaus. Kartais jie mandagūs, malonūs... O kartais pikti ir įniršę, nes žmonės ir vėl bando juos pažaboti... Kartais jie pabėga nuo mūsų... Žmogus lieka tik bežadis kiautas. Pamiršęs, kad žodžius reikia mylėti...

Vienatvė. Ar is tiesu žinote kas tai? Aš žinau. Dabar aš jaučiuosi taip lyg bučiau vieniša. Per visus aštuoniolika savo gyvenimo metu sutikau tik keturis žmones, kurie dabar tapo tikrais mano draugais. Jie niekada manęs neišduotų. Net supykę. Ir visada padeda kai man sunku
O aš? Neišduodu niekieno. Net tų, kurie praranda mano pagarbą. Net tu, kurie jau nebegali būti žmonėmis. Tų, kurie iš tiesų to nusipelnė. Nieko negaliu padaryti net tai, kuri sunaikino mano mylimą, beveik šventą knygelę. Galiu tik ignoruoti ją. Kiekvieną mielą dieną... Bet ji juk nežinojo... Nežinojo ką man ta knygelė reiškia... Suplėšiusi jos lapus nesuprato, kad suplėšė mano širįi. O kita, taip pat jau nebegalinti būti žmogumi pasakė, kad susiklijuosiu visa tai, kad čia nėra nieko įpatingo. Kalė... Už šiuos žodžius jai neatleisiu. Ir ji tai pasakė tokiu tonu lyg tai butu šlykštu.
Verkiu prisiminusi kiek daug darbo, pastangų ir laiko įdėjau piešdama toje knygelėje. Ir kaip lengvai, nejausdama kaltes ji ją suplešė. Kaip visa tai skaudu... Nebenoriu to! Ašaros per daug skaudžiai degina mane. Norėčiau užsimerkti ir pamiršti visa tai... Bet rytoj... Man vėl teks... vėl teks šypsotis ir elgtis taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Užsidėti kaukę apribojančią mane nuo viso pasaulio.

Tyla. Kokia palaima, kai esi viena. Gali išgirsti net savo pačios širdies plakimą. Taip. Tai tikra palaima. Tokiu akimirkų būna labai mažai, Ypač kai gyveni bendrabutyje. Ten tokios akimirkos trunka neilgai. Būna kad kambariokės tiesiog tauškia nesustodamos apie pirkinius, vaikinų išdaigas.Dažnai ir aš prie jū prisijungiu-juokiuosi iš jų pokštų, pati ką nors pasakoju. Bet aš nesu tokia paviršutiniška kaip atrodau, nesidomiu naujausiomis madomis, nors ir reikėtų, vaikinai manęs nemėgsta, nors visai neįsivaizduoju kodėl. Na, vienu žodžiu esu netipiška mergina. Galbūt todėl kartais noriu pabūti viena su savimi. Tada pasiimu popieriaus lapą arba sąsiuvinį. Piešiu arba rašau. Manau, kad daugelis mane pažįstančiu žmonių sakytu, kad mano piešiniai labai gražūs, bet aš taip nemanau. galbūt todėl, kad tik aš matau juose tokias klaidas apie kurias kai kurie net nesusimasto. Ne vietoje padėtas brūkšnelis taškelis ar tiesiog netaisyklinga figūra, galbūt aš taip kritikuoju savo darbus todėl, kad žinau, kad galiu tai padaryti daug geriau, tobuliau. Beje, dar užsiminiau, kad rašau, na bent jau stengiuosi... Stengiuosi parašyti ką nors kas sujaudins pasauli...
Nors kaip matau man visiškai tai nesiseka...

Oj, palaukit... Perrašysiu geresnius savo kūrinius į kompiuterį, tada ir pažiūrėsim, kur tik bandymai rašyti, kur tikras rašymas.