Mes, likusieji,
drebėdami tarp motinų
pigių lietpalčių,
laukėme Narnijos. Ten, svajojome,
kad esame liūtų
vaikai. Savo lovų paveldėtojai. Saugūs
spintoje, pilnoje kentaurų,
kurie skamba simfonijoje su najadėmis ir faunomis. O aš,
rausvas ir jaunas, išsipūčiau kaip be nuodėmės saulė. Ir
apsimečiau, kad mano tėvas,
kuris mane mušė, o paskui įstūmė, -
ras mano kapą tuščią
ir atgailaus. Ne, taip kalba suaugęs žmogus.
Tada buvau vaikas. Nesvarbu,
ką jis padarė.
Vis tiek norėjau būti surastas.


Passchendaele2
