Bandymas

Niekada nerašiau dienoraščio žinodama, kad jį gali kas nors skaityti, o ir rašiau jį tolimoje jaunystėje. Turbūt tada iškreiptai suvokiau pačią dienoraščio sąvoką (skirtas tik man ir mano paslaptims), nors, rodos, ir tada šalia savo širdelės paslapčių rašiau apie dienos įvykius, pastebėjimus, potyrius, bandžiau analizuoti, daryti išvadas. Pabandysiu.
Vakar. Ne geriau nuo užvakar
Užvakar (čia ta diena, kur būna prieš vakar?  ). Nepažįstamas žmogus pažvelgęs i mano nuotrauką konstatavo: “Tu į žmones žiūri širdim... nes kitokių galimybių kaip ir neturi-Tavo akys nusilpę“. Iš pradžių pyktelėjau ir pagalvojau: „Chamas“.  Praėjus pykčio bangai supratau, kad tai patyrusio žmogaus diagnozė. Žmogaus, kuris pastebi, kada moters akys ligotos fiziologiškai,  o kada dvasiškai. Pamoka. Paskyriau sau namų darbus.
Vakar (čia ta diena, kur prieš rytą?  ) ant mažo popierėlio užrašiau savo akių gadintojo vardą, suvyniojau į kietą gniužulėlį, įdėjau į stiklainį su užrašu „Marinuoti žali pomidorai“, stipriai užsukau ir sukračiau, mintyse linkėdama laimės, sveikatos ir pinigų. Meilės palinkėt pamiršau. Turbūt sąmoningai, žinodama, kad tai nėra akių gadintojo prioritetas. Beliko išmesti į šiukšlinę. Arti savo aplinkos išmesti nenorėjau, todėl sėdau į automobilį ir ilgokai važinėjau po miestą kol radau patogiai prieinamą mėlyną konteinerį stiklui. Išsigandau, kad apvali skylė, gali būti per maža ir netilps stiklainis. Tilpo. Ir  ne tik stiklainis – mano ranka taip pat. Įkišau ją kuo giliau, kad stiklainis atsidurtų ties konteinerio viduriu. Paleidau. Dūžtantis stiklas, skardžiai, aidžiai ir kažkodėl neskausmingai atsiliepė manyje. Viskas. Devyni metai tilpo į stiklaini nuo  marinuotų pomidorų.  Žalių. Prisiminiau kvailą eilėraštuką: “Praėjo meilė, nuvyto pomidorai, sandalai spaudžia ir mums nepakeliui.“
Šiandien (čia ta diena, kur prieš  vakarą? ) jaučiuosi laisva (meluoju) ir tikiu, kad  akys pasveiks.