Banaliausia tiesa...

Kaip noriu pailsėt. Kaip noriu pabūt, be to nuo ko amžinai skauda galvą.
Kaip noriu pabūti be, klasėje per pertraukas skambančios trankios muzikos, ir be bepročių kalsiokų mėtančių į mane pieštukus, be netikėtų savarankiškų darbų, ir be rašinių apie Laimingąjį Princą. Norėčiau mokėti džiaugtis dėl mažmožių. Pavyzdžiui kaip V. Žilinskaitės pasakojime apie Robotą ir Peteliškę. Kai Robotas Dondonas apsidžiaugė vien todėl, kad Peteliškė pavadino jį Dondonėliu. Norėčiau būti ir aš kartais tokia svajinga ir tokia žmogiška ir realybėje. Gaila, kad pasaulis būna neteisingas. Gaila, bet visada kai užsiveria langas atsidaro durys...

Su meile, Inga.
Banaliausia tiesa yra ta, kuria iš karto patikima.