Tobulas vakaras.
Sėdėti lovoje su arbatos puodeliu, gera knyga ir geromis mintimis.
Už lango užia vėjas.
Kaktusai žaliuoja ant lango.
Stalas užkrautas knygomis.
Lėkštė su granatų likučiais.
Ir iš kolonėlių besiveržianti muzika.
Dievinu rudenį. Ištiesų kaip tokiu metu gali prasidėti depresija? Auksiniai lapai besisukantys valso žingsniu ir šilti lietūs.
Vakaras su geriausiu draugu ir šokolado plytelėmis bekalbant apie vasaros meiles.
Tik du mėnesiai praėjo, o Vasarėlė jau paliko mus ir atrodo taip seniai...
Spėjau įsibrauti į rutiną. Ir vėl gyventi sekundžių tikslumu. Iš ties apsiilgau tik vieno. Nežinojimo ne vien kiek valandų, bet ir kuri šiandien diena...

Life is for living.
The Life, with the big L.

Kaip noriu pailsėt. Kaip noriu pabūt, be to nuo ko amžinai skauda galvą.
Kaip noriu pabūti be, klasėje per pertraukas skambančios trankios muzikos, ir be bepročių kalsiokų mėtančių į mane pieštukus, be netikėtų savarankiškų darbų, ir be rašinių apie Laimingąjį Princą. Norėčiau mokėti džiaugtis dėl mažmožių. Pavyzdžiui kaip V. Žilinskaitės pasakojime apie Robotą ir Peteliškę. Kai Robotas Dondonas apsidžiaugė vien todėl, kad Peteliškė pavadino jį Dondonėliu. Norėčiau būti ir aš kartais tokia svajinga ir tokia žmogiška ir realybėje. Gaila, kad pasaulis būna neteisingas. Gaila, bet visada kai užsiveria langas atsidaro durys...

Su meile, Inga.
Banaliausia tiesa yra ta, kuria iš karto patikima.

Kaip noriu pailsėt. Kaip noriu pabūt, be to nuo ko amžinai skauda galvą.
Kaip noriu pabūti be, klasėje per pertraukas skambančios trankios muzikos, ir be bepročių kalsiokų mėtančių į mane pieštukus, be netikėtų savarankiškų darbų, ir be rašinių apie Laimingąjį Princą. Norėčiau mokėti džiaugtis dėl mažmožių. Pavyzdžiui kaip V. Žilinskaitės pasakojime apie Robotą ir Peteliškę. Kai Robotas Dondonas apsidžiaugė vien todėl, kad Peteliškė pavadino jį Dondonėliu. Norėčiau būti ir aš kartais tokia svajinga ir tokia žmogiška ir realybėje. Gaila, kad pasaulis būna neteisingas. Gaila, bet visada kai užsiveria langas atsidaro durys...

Su meile, Inga.
Banaliausia tiesa yra ta, kuria iš karto patikima.

Kaip noriu pailsėt. Kaip noriu pabūt, be to nuo ko amžinai skauda galvą.
Kaip noriu pabūti be, klasėje per pertraukas skambančios trankios muzikos, ir be bepročių kalsiokų mėtančių į mane pieštukus, be netikėtų savarankiškų darbų, ir be rašinių apie Laimingąjį Princą. Norėčiau mokėti džiaugtis dėl mažmožių. Pavyzdžiui kaip V. Žilinskaitės pasakojime apie Robotą ir Peteliškę. Kai Robotas Dondonas apsidžiaugė vien todėl, kad Peteliškė pavadino jį Dondonėliu. Norėčiau būti ir aš kartais tokia svajinga ir tokia žmogiška ir realybėje. Gaila, kad pasaulis būna neteisingas. Gaila, bet visada kai užsiveria langas atsidaro durys...

Su meile, Inga.
Banaliausia tiesa yra ta, kuria iš karto patikima.

Ne visada noris šypsotis. Ir manęs niekas neprivers, neprajuokins. Aš nevaidinsiu, gyvenimas ne teatras, ne spektaklis. Aš nenoriu tapti tuo kuris visada išsišiepęs, net kai skauda širdį. Vieną dieną tokiems žmonėms būna didžiulis sprogimas. Kai sprogsta visas pyktis, visos sukauptos neigiamos mintys. Tiesiog sprogsta ir šypsena nebeišsiveržia. O, gal tokie žmonės kurie nuolat šypsosi, atsigulę vakarais kampe rauda iš širdies.? Gal būt net tie optimistai su geromis mintimis turi baimių ir neįveikiamų sunkumų.
Šypsokis, būk linksma, vaidink, nusišnekėk. Geriau būtų, kad žmonės neturėtų kaukių ir maskuočių. Gal pasaulis būtų šviesesnis?
Rytoj atsikėlusi vėl būsiu laiminga ir taip diena iš dienos. Ilgas kelias, žingsnis po žingsnio tolyn, į kažkur, į kažką, į tolį.
Kopti svyruojančiais laiptais ir siekti pripažinimo, siekti populiarumo, siekti žinių ir kažko. Kažko didžiulio ir neaprėpiamo. Kažko žmogiško, o kartu ir stebuklingo. Kažko ko daugelis ieško visą gyvenimą. Artėjame prie įvykio pakeisiančio visą pasaulį. Artėjame prie kažko didžiulio ir neaprėpiamo... Artėjame prie svajonių...
Vis del to, ne visada noriu šypsotis...

Jaučiuosi beprotiškai tuščia. Jokio sniego, ateityje muzikos referatas, ir visokios mntys skuba, lekia į galvą. O kaip norėčiau vieną dieną pamiršti viską. Krūvas namų darbu, referatus, išdavystes, nepavykusias draugystes, liūdesį, sunkumus.
Norėčiau tiesiog imti ir paskęsti ten kur viskas kitaip. Į pasakas su laimingomis pabaigomis. Arba į istorijas, kur žiema yra su sniegu, laime, džiugesiu, šiltais apsikabinimais ir apsingtomis eglūtemis apkabinėtomis žaisliukais ir angeliukais.
Kaip gera būti pabėgsti nuo šiandienos ir rytojaus ir sugrįžti į geriausias gyvenime akimirkas. Kolkas mano amžiuje jos tokios naivios... Didelė plyta šokolado, citrusiniai vaisiai, bakstelėjęs į šoną gražus berniukas, pasisėdėjimai su draugėmis, eurovizijos, pergalės. Gyvenimo iškovotos pergalės. Štai ką aš vadinu tikru džiaugsmu.


Po pastarojo karto, kai rašiau ne duag kas pasikeitė.
Tik pradėjau mėgti lazaniją...


Su meile, Aš.