Baltos rožės

Kai kartais liūdna pasidaro,
Į savo sodą nueinu.
Ten žydi baltos mano rožės
Ir skleidžias tūkstantis kitų žiedų.

Nors retkarčiais likimas piktą pokštą iškrečia,
Liūdna vienatvė pasibeldžia į nykias duris,
Kai kartais sieloj šalta, neramu, aš nueinu į savo sodą,
Ten visąlaik pavasaris, draugai draugams per amžius, nieks kitaip nepasakys.

Tačiau taip nedažnai nutinka.
Ir širdį drasko nerimas,
Nes kartais net draugai išduoda,
Aš suprantu, bet juk ne mano tai gyvenimas.

Juk visąlaik pavasarį ir vasarą laimingą,
Šiurkštus ruduo pakeičia, kad ir kaip tai neteisinga,
Juk rožių lapai krenta, o gyvenimas vis slenka,
Nelaimių daug nutinka, bet reikia būt laimingam...

2006. 6 a klasė.