Balandžio pabaigos kronikos

Jau tas sodrus žolės žalumas ir tradicinis pienių geltonis! Neišpasakytai žavu! Dar regėjimas prie ryškių spalvų neprisitaikęs. Kaip visada – nusiramini, atsitokėji nuo visokių nupušusių šavalkų ir bledstvų, gandų ir senų kom***stų, kai pabūni lietuviškos prašmatnios gamtos apsupty... Laisvadienis, kaip įprasta, nuo ryto pusės, kol nedebesuota, apibėgu populiariuosius prekybos centrus: žvitriom akim medžioju akcijas, eilinį kartą patiriu šoką, nėra paprasčiausių padėklų puodeliams, tada seka gilus nusivylimas, nes nerandu taip mėgstamų nepersaldintų bandelių,  šiokios ir tokios, ir dar anokios negeros kepėjos,  orentuotos į komerciją, ir tada ponas pyktis ant viso destruktyvaus pasaulio. Nu ir užsikruškit, degeneratai! Turiu dar vakarykštės sriubos, gavau šviežių bulvių, nusilupsiu svogūną, mėsos pusfabrikačių, bus  šokiai, dainos, estrada! Gal ne taip skambiai, bet bus... Šiltas naminis maistas už vis labiau sušildo gilią vienatvę. O mieste tai verda gyvenimas: pėsčiųjų bulvare senu akordeonu muzikuoja žilas senolis, prie kepyklėlės būriuojasi ir šurmuliuoja guvūs gimnazistai, ant seno pastato šiferinio stogo plunksnas šildo dvacokas balandžių. Reiktų apsiskust ir apsikarpyt, o tai panašus į nendartiolą...