Ažukampis

Mikro vairuotojas iš Kaišiadorių,
ką pažada, to neatgabena. Taip jau
trečia savaitė. Panašiai nutinka ir
su siuntų kurjeriais.
Gal gyvenu  ažukampy, į kurį
atvažiavus duoto žodžio jokiu
būdu nereikia laikytis. Pabodo
varinėt miestan. Ar ne tai kad
pabodo, sunku prisiverst. Be to
ėmiau kai kuriuos dalykus šuniui
pirkt kaime, pamatęs jog jam
patinka kiek pradvisusios vištos.
Sotus šuo man yra rodiklis, jog
į miestą važiuot nėra būtinybės.
Nemėgstu tos pardės stovinčios
prieš senąsias kaimo kapines,
pardės kurioj perku vištas šuniui,
ypatingai nemėgstu dėl to,
kad viena pardavėjų pati yra
daužta višta. Ko laukiu iš
pardavėjos? Ne daugiau nei iš
mokyklos valytojos. Ne daugiau
nei iš buso bilietų kontrolierės - jos visos
vienodai bukos.
Bet visgi, nusileisti iki vištos lygio
žmogpalaikėms yra nedovanotina
degradacija.
Aną kartą paskambinau pardėn ir
klausiu - vištų jau atvežė?
Višta pakėlus ragelį tarė - ko ko
ko?
Nesupratau ar taip tixlinasi klsusimą, ar kudakuoja.
Klausiu vėl, o ji - kas skambina?
Pasisakiau. O ji ir vėl - kas kas
kas? Aš jau iš tikrųjų inu galvot -
tu tikrai višta ar tave tik kameroj
su vištom užšaldė.
Viskas su ja buvo sutarta ir
aptarta iš anxto. Vidury savaitės
atveš vištų, o aš dėl visa ko
skambinsiu, ar tikrai. Klausė kox
mano vardas. Pasakiau. Ji - kox
kox kox? Kur gyvenu. Pasakiau -
kur kur kur? Nebuvo karšta
diena, atbulai buvo gal 14°,
kaip šios vasaros pabaigai įprasta,
tad višta pardavėja negalėjo perkaisti.
Kai galų gale užsėdau dviratį ir
kiek galėdamas sparčiau
numyniau pažiūrėt ne tiek to ar
atvežė vištų, ar ne, bet įsitikint
ar kas pardavėjos vištos neuždarė
kameron tarp vištų. Jau
įsivaizdavau ją gulinčią šaldiklyje
tarp didesnių mėlynų ir mažesnių
peršviečiamų maišų, kur vištų
nugarkauliai sukrauti po keturis -
daugmaž dienos porcija šuniui.
Mačiau kaip ji tirta, laiko
apšerkšnijusį telefoną ir atsakinėja
klientams - ko ko ko?
Kas kas kas?
Nušokau nuo dviračio net
neprirakinęs. Akmenimis grįstu
kiemu įėjau į pardę. Vaizdas kiek
nuvylė. Višta pardavėja visai
nebuvo susisukus į ragą. Kaip
visada paklausė kaip sekasi,
ar dar vis maitinu šunį. Ji už mane
geriau žinojo kiem man kainuoja
šuo. Stebėjosi kaip galima ką nors
auginti neturint iš to naudos. Sakė, 
kad jau esi tox vargšas, nežinau
kodėl taip nusprendė, matyt kad
važiavau paprastu, o ne elektriniu
dviračiu, tai turėčiau šuns
atsisakyti. Tiesiog ne pardavėja,
o apskaitininkė. Namo bendrijos
ar kolūkio buhalterė. Beje taip,
smarkiai varė už kolūkius.Gyrėsi,
kad kolūkis jai pastatė trijų aukštų
namą, kuriame ir gyvenanti. Sakė
pradžioj kolūkis statęs tik
vienaaukščius. Vėliau gyvenimui
prie ruskio gerėjant, ėmė statyt
dviaukščius kiekvienam
normaliam kaimėnui. Tokiam,
kuriam nevarva į kaliošus. Dar
labiau gerėjant gyvenimui kolūkis
jau statė triaukščius namus
kolūkietėms ir kolūkiečiams.
Gyventi buvo be galo gera.
Pertraukinėjau jos kalbą.
Kai pasakžjo man visa tai, atrodė
ne tai apsirūkiusi, ne tai išnešta
į anapus. Beveik prašiau liautis.
Norėjau, kad pati susiprastų.
Protinau kaip beįstengdamas.
Apsidairiau. Vienas iš keturių šaldiklių,
gerokai atokiau nuo
kasos buvo pustuštis. Čia galėčiau
ir sutalpinti, pamaniau. Jei nelįs,
perlenxiu. Žingtelėjau į link
prekystalio, į galugalį. Kaip tik tada
išgirdau sutrepsint. Pagal garsus
supratau, kaliošus valėsi dvi kaimietės.
Gargtelėjo durys.
Durys lyg žąsys, pagalvojau.
Įėjo kaimietės. Pardavėja višta
toliau kudakavo savo naraciją
apie tai, kox rojus buvo prie ruskio.
Netaręs nė žodžio išėjau.
Su pažadu - aš tavęs dar sugrįšiu.