Aristotelis ir jo „Poetika“

Aristotelis gimė 384 m. pr. m. e. Staigero miestelyje, Trakijoje. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Po tėvo mirties 367 m. Aristotelis persikelė į Atėnus, į to meto kultūros centrą. Čia jis įstojo į žinomojo antikos filosofo-idealisto Platono mokyklą, vadinamą „akademijos“ vardu, ir mokėsi joje ištisas dvi dešimtis metų. Paskui trejus metus jis gyveno Mažojoje Azijoje tirano Hermijo dvare. Dar vėliau jis persikėlė į Lesbo salą. 343 metais jis gavo pakvietimą iš Makedonijos karaliaus Pilypo II auklėti jo sūnų Aleksandrą, būsimąjį garsųjį antikos karo vadą. 335 metais jis vėl grįžo į Atėnus ir įkūrė čia savo filosofinę mokyklą, žinomą „paripatetinės“ mokyklos vardu. Šį pavadinimą ji gavo dėl savito dėstymo būdo joje, būtent, vaikščiojant portikuose (peripatos). Užsiėmimai vykdavo prie šventyklos, pašvęstos Apolonui Likėjui. Iš čia yra antrasis tos mokyklos pavadinimas <Likėjus>, o taip pat mūsų meto tam tikros mokyklos vardas <licėjus>. Šioje mokykloje Aristotelis išvystė didžiulę mokslinę veiklą ir pasirodė kaip gabus mokslinio darbo organizatorius

  Mirė Aristotelis 322 metais Eubojos saloje.

  Aristotelio gyvenamuoju metu vienu iš literatūrinių terminų buvo <mimėsis>, kuris nebuvo tiksliai apibrėžtas ir labai bendras. Daiktavardis <mimėsis> ir veiksmažodis <mimeistai> kasdieninėje graikų kalboje reiškė atitinkamai <pamėgdžiojimas, sekimas> ir <pamegdžioti, sekti>. Vėliau jis buvo įvestas į meno teoriją ir naudojamas kaip sinonimas žodžiui <poiein – kurti>. Jį vartoja ir Platonas savo raštuose, bet griežčiau jo neaptaria. Tik Aristotelis suteikia šiam terminui aiškią ir apibrėžtą prasmę.

  Tad kokie yra, pagal Aristotelį, šios <mimesės> pagrindiniai bruožai?

  Pirmiausia, šita meninė mimėsė, kurios dalį sudearo ir poezija, Aristotelio teigimu, yra įgimta žmonėms. Lygiai taip, kaip ir visi žmonės, poetas jau gimdamas atsineša sekimą pamėgdžioti gamtą ir žmones. Šituo atžvilgiu žmogus išsiskira iš kitų gyvių: jis labiausiai yra linkęs pamėgdžioti. Drauge su tuo žmogui esąs įgimtas ir harmonijos bei ritmo pajutimas. Taigi šios yra dvi natūralios priežastys suteikiančios pradžią žmogaus meninei veiklai. Kaip tik dėl to Aristotelis yra nuomonės, kad poezija pačioje savo pradžioje buvo improvizacija.

  Turint prieš akis to meto gyvenimo ir kultūrosplinkybes, poezijos ir apskritai meno aiškinimą ž,ogaus prigimtimi reikia laikyti reikšmingu ir pažangiu reiškiniu. Šis aiškinimas pirmiausia yra nukreiptas prieš religinį meno supratimą. Aristotelis tuo išreiškia savo įsitikinimą, kadmeno priežastimi negalima laikyti <įkvėpimo>, kurį savo praktika palaikė antikos poetai, pradedant Homeru, Hesiodu, Pindaru. Iš tikrųjų, šauktis mūzų ir kitų dievybių kaip poetinės kūrybos šaltinio buvo pasidariusi visuotinė tradicija. Filosofiškai įkvėpimo teoriją stengėsi pagrįsti Platonas, skelbdamas, kad poezijos pagrindą sudaro <dieviškasis siautulys> (theia mania) ir dievų poetams teikiamas <.entuziazmas>.        Iš Aristotelio „Poetika“