Galima dar būtų pakęsti, jei tie žmonės būtų netinkami - kaip asilai muzikai - vien visuomeninėms tarnyboms, bet kad tik būtų iš jų kokia nors nauda kasdieniniame gyvenime...
  Nei pats sau, nei tėvynei, nei savo artimiesiems jis negali būti niekuo naudingas, nes nėra prityręs gyvenimo reikaluose ir per daug yra tolimas nuo visuotinai priimtų pažiūrų ir visų saugomų papročių.

  Tokios ir dar kitokios mintys randamos Erazmo Roterdamiečio knygoje "Pagiriamasis žodis kvailybei".

  Netingėkite pastudijuokite tai, nors gal dauguma manys, kad yra gudresnis už knygoje dėstomus dalykus, tačiau vargu bau, gudresnis gal būt, bet ne protingesnis.

Aristotelis gimė 384 m. pr. m. e. Staigero miestelyje, Trakijoje. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Po tėvo mirties 367 m. Aristotelis persikelė į Atėnus, į to meto kultūros centrą. Čia jis įstojo į žinomojo antikos filosofo-idealisto Platono mokyklą, vadinamą „akademijos“ vardu, ir mokėsi joje ištisas dvi dešimtis metų. Paskui trejus metus jis gyveno Mažojoje Azijoje tirano Hermijo dvare. Dar vėliau jis persikėlė į Lesbo salą. 343 metais jis gavo pakvietimą iš Makedonijos karaliaus Pilypo II auklėti jo sūnų Aleksandrą, būsimąjį garsųjį antikos karo vadą. 335 metais jis vėl grįžo į Atėnus ir įkūrė čia savo filosofinę mokyklą, žinomą „paripatetinės“ mokyklos vardu. Šį pavadinimą ji gavo dėl savito dėstymo būdo joje, būtent, vaikščiojant portikuose (peripatos). Užsiėmimai vykdavo prie šventyklos, pašvęstos Apolonui Likėjui. Iš čia yra antrasis tos mokyklos pavadinimas <Likėjus>, o taip pat mūsų meto tam tikros mokyklos vardas <licėjus>. Šioje mokykloje Aristotelis išvystė didžiulę mokslinę veiklą ir pasirodė kaip gabus mokslinio darbo organizatorius

  Mirė Aristotelis 322 metais Eubojos saloje.

  Aristotelio gyvenamuoju metu vienu iš literatūrinių terminų buvo <mimėsis>, kuris nebuvo tiksliai apibrėžtas ir labai bendras. Daiktavardis <mimėsis> ir veiksmažodis <mimeistai> kasdieninėje graikų kalboje reiškė atitinkamai <pamėgdžiojimas, sekimas> ir <pamegdžioti, sekti>. Vėliau jis buvo įvestas į meno teoriją ir naudojamas kaip sinonimas žodžiui <poiein – kurti>. Jį vartoja ir Platonas savo raštuose, bet griežčiau jo neaptaria. Tik Aristotelis suteikia šiam terminui aiškią ir apibrėžtą prasmę.

  Tad kokie yra, pagal Aristotelį, šios <mimesės> pagrindiniai bruožai?

  Pirmiausia, šita meninė mimėsė, kurios dalį sudearo ir poezija, Aristotelio teigimu, yra įgimta žmonėms. Lygiai taip, kaip ir visi žmonės, poetas jau gimdamas atsineša sekimą pamėgdžioti gamtą ir žmones. Šituo atžvilgiu žmogus išsiskira iš kitų gyvių: jis labiausiai yra linkęs pamėgdžioti. Drauge su tuo žmogui esąs įgimtas ir harmonijos bei ritmo pajutimas. Taigi šios yra dvi natūralios priežastys suteikiančios pradžią žmogaus meninei veiklai. Kaip tik dėl to Aristotelis yra nuomonės, kad poezija pačioje savo pradžioje buvo improvizacija.

  Turint prieš akis to meto gyvenimo ir kultūrosplinkybes, poezijos ir apskritai meno aiškinimą ž,ogaus prigimtimi reikia laikyti reikšmingu ir pažangiu reiškiniu. Šis aiškinimas pirmiausia yra nukreiptas prieš religinį meno supratimą. Aristotelis tuo išreiškia savo įsitikinimą, kadmeno priežastimi negalima laikyti <įkvėpimo>, kurį savo praktika palaikė antikos poetai, pradedant Homeru, Hesiodu, Pindaru. Iš tikrųjų, šauktis mūzų ir kitų dievybių kaip poetinės kūrybos šaltinio buvo pasidariusi visuotinė tradicija. Filosofiškai įkvėpimo teoriją stengėsi pagrįsti Platonas, skelbdamas, kad poezijos pagrindą sudaro <dieviškasis siautulys> (theia mania) ir dievų poetams teikiamas <.entuziazmas>.        Iš Aristotelio „Poetika“

Kam reikalingi komentarai, komentariukai, komentatatariuriuriuriu kaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa i i i i i i i i i i? Tokie, kurie sudaro kažkokį vienaženklį simbolį :); (:; ir t.t. vienažodžiai: puiku, gražu, patiko ir t.t. Argi čia komentarai? Argi jie tokie turi būti? Ir, galų gale, kam ir ką jie duoda? O toliau dar gražiau - siunčiamas "ačiū" už tokį komentarą, o adminai juos skaičiuoja.  Dideli skaičiai susidaro. Tik, man atrodo, kad jie niekam ir jokios reikšmės neturi.
Toliau pateikiu savo komentarą dėl "juozupuko" eil.: "Fotosesija": vienas komentatorius, reiškia, komentuoja:  "...reiktų rimą nušlifuot"? Nesuprantu. Kurį rimą? Ar visus pašlifuot? Man atrodo kad kai kam reikia nukakti pas kalvį į svečius ir pasidailinti liežuvius.
  Gražiausias, matyt, gražuoliukas kažkoks nusilietuvinęs "...Poison", matyt "didelis" patriotas ne tik Lietuvos, bet ir fotosesijų, kuriose vykdomos pagrindinai apatinio aukšto sesijavimas.  Ar ir tarpkojui reikalingas fotogeniškumas? Ir ar ne niekalą, gerbiamasis, sukūrei savo komentaru? Jeigu jau toks esate fotosesijininkas tai neturėtumėte prieštarauti, nes žinotumėte jų teikiama "naudą" visuomenei ir ypač bręstančiai jaunuomenei. Jau, tamstele, tomis sesijomis užkrauti ne tik "Vakaro žinių" ir kt. laikraščiai, bet ir televizija ir t.t.  Ar gal jūs kaip Robinzonas ar į kampą numestas bedžiūstantis vazonas, esate susvetimėjęs visuomenės atžvilgiu, kad vaidinate nežinantį fotosesijų reikšmės visuomenei? Viso gero sakyčiau, sakyčiau - komentatoriau.
  O man patinka, nes viskas, kas būtina eilėraščiui jame yra. Puiki satyra. Ir ašaroti turėtų Džilda su tokiomis pat  džildomis, bet ne komentuojantieji. Aš suprantu, kad turime komentuoti techniką, meistriškumą, galų gale - žodingumą, o ne aiškinti kokią tema autorius turi pasirinkti. Atsisukite ir pažvelkite į savo temas. Siaubo filmas, aršesnis negu holivudinius. Turėčiau laiko aš jus prikalčiau prie gėdos stulpo recenzijomis, nuo kurio ir jūsų anūkai nepajėgtų nukabinti. Sudie nusikamavę ir nusikomentavę komentatoriai...