Anapus romantiškų griuvėsių vaizdų –
Laukinių pašarų ieškotojų ir neoprimityvų,
Gyvenančių tarp rūkstančių dangoraižių,
Kuriuos drasko piktžolės, ir nerimą keliančio
Riešo storio kudzu vynmedžių susitikimas;
Anapus religinės konotacijos ir pranašiškų
„Pabaigos laikų“ prognozių sampratų –
Norime Apokalipsės. Norime pamatyti
Pasaulio pabaigą tokią, kokią ją suprantame,
Ir nežinomybės gimimą. Tai aktyvus
Užsiėmimas, fiziškai ir emociškai.
Nesame patenkinti laukimu. Nesvarbu, ar
„Pabaiga arti“, ar ne, tai nėra ginčo objektas.
Nors savo širdyse galime jausti katastrofą,
O sieloje – sielvartą, neapsigauname numatę
Neišvengiamybių. Socialinės evoliucijos ir
Revoliucijos (...kapitalizmo, civilizacijos,
Katastrofos?) stadijas palikite Marksistams!
Tai, ko dabar norime, nėra dėl to, kas gali
Nutikti – kad ir kaip arti ant skustuvo ašmenų
Mūsų kultūra svyruotų (ir mes neneigiame,
Kad taip yra). Tai, ko dabar norime, yra dėl to,
Kas vyksta – nebegalime pakęsti civilizacijos
Svorio, griaunančios mūsų ryšį vienas su kitu
Ir natūralia bendruomene... atstumiančia mus
Taip, kad „namai mieli namučiai“ yra kalėjimas...
Kur išnykimas yra būtinas blogis.
Šis pasaulis – civilizuotas pasaulis – kelia grėsmę
Visai gyvybei, ir mes nesame patenkinti sėdėdami
Ir žiūrėdami, kaip ši grėsmė, mums vis labiau ir labiau
Artimesnė, tampa tikrove. Šiame pasaulyje matome
Labai mažai ką išgelbėti... neturime vilties... ir
Neturime iliuzijų. Šis pasaulis yra grėsmė, kurios
Negalima ištaisyti, pakeisti, reformuoti ar radikalizuoti.
Šis pasaulis kelia grėsmę ir norime, kad jis būtų sunaikintas.
Mes norime Apokalipsės – civilizuoto pasaulio pabaigos
Ir naujų nežinomų pasaulių gimimo.
Mūsų Apokalipsė yra natūrali, o ne antgamtinė.
Mes netikime Didžiuoju Apvalymu. Mes tiesiog
Norime būti laukiniai ir nepriklausomi... gyventi
Spontaniškumo, atsitiktinumo ir chaoso pasaulyje.
Gebėjimas būti laisvam yra gebėjimas, kurį civilizacija
Atmetė viskam, kas gyva. Sunaikinti civilizaciją reiškia
Leisti atgauti šį talentą.
Apokalipsė, kurios norime, neapvalys pasaulio
Nuo nusidėjėlių ir neišliks tik šventieji – tai realybė.
Išgyventi gali bet kas. Kapitalistai ir komunistai,
Darbininkai ir vergai, žalieji anarchistai ir žaliosios
Beretės. Civilizacijos paradigma gali nenukristi su
Visu kūnu, bet tiesioginė grėsmė visai gyvybei
Išnyks ilgam, ilgam. Civilizacijos gali iškilti, bet
Jos niekada nepasieks savo monolitinio statuso,
Kol vis dar išliks laukinio ir žiauraus pasipriešinimo
Kišenės. Ar turėtume sustabdyti savo svajones ir
Veiklą susidūrę su kažkuo, kas galiausiai gali įvykti,
O gal ir ne – po Apokaliptinio karo, klajojančių banditų,
Civilizacijos atstatymo? Ar turėtume užgniaužti
Galimybę įgyti laisvę baimės akivaizdoje (būti laisviems
Daryti, ką norime)? Jei ką, mes mirsime laisvi...
Ir koks įdomus laikas gyventi ir mirti bus!
Nenorime prie nieko sugrįžti. Nenorime grįžti
Į tobulo aukso amžių, nes žinome, kad tobulumas
Yra melas – ir tuo pačiu labai civilizuotas!
Nenorime būti Inuitai, Kungai, Kajapo, Navajo,
Amišai, Australopithecinai ar Pan trogloditai.
Nors praeities pamokos yra neįkainojamos,
O tai, ko šios grupės gali išmokyti, yra svarbu,
Pripažįstame mėgdžiojimo klaidą. Norime
Sukurti savo kultūras iš šios monokultūros pelenų;
Perrašyti ateitį tūkstančiais skirtingų būdų. Šios
Grupės – protėviai ir giminės – perduoda mums
Pamokas, kad ir kokios netiesioginės būtų, kurias
Turime transformuoti, jog būtų naudingos mums.
Matome juos kaip įkvėpimus, o ne modelius naujiems
Pasauliams.
Nepretenduojame į lyderystę, autoritetą ar
Pranašauti ateitį; nebūsime elitiniai laukiniai
Žmonės, gyvenantys tarp metropolių griuvėsių,
Bet suprantame, jei šis pasaulis – civilizuotas
Pasaulis – turi baigtis, kodėl gi neatsidūrus
Priešakinėse linijose? Be romantiškų griuvėsių
Vaizdų ir neišvengiamybės pranašysčių, esame
Pasirengę... pasiruošę sukelti Apokalipsę –
Protiškai, dvasiškai ir fiziškai.


Passchendaele2
