apkabinant siela medį

nuo ryto aš bandau dėkoti žemei
jaučiu kaip viską dvelksmas semia
pradžia judėti dieną šviesą lemia
svyruodamas mąstau
kažkur turėtų būti žemė
sujungti lemta ateitį į viena
raktelį rast tikėdami kasdieną
atstumą su jėga kentėti žiemą
ir atstatyti šviesų žvilgsnį Dievo
pradėjome seniai
tačiau sunkia ranka

sugrįžt į ryšį
užvaldytas tiki
kaip demonas pamìršti
tari sau „paralyžuotas liki“
atleisti laidojant ir gydant
be gailesčio užtenka patikėti
taikoj ramybėje padėti
jausti tik savimi tebūti
žinoti prieštaravimą tik dėsniams
sąžinei paklusti visada teleisti
išlaikant taikoje pasaulį jo
spalvas darna stebėtis rūpesčiu
atsibudimo būsena norėti būti
veiksmu malda atleist suvokti
visą kryžių sąmoningai
dėmesiu gyventi kelias
atverti tamsią būtį į lemtesnę