Apie poetus, kaip patologiją

Nuostabu yra tai, kad TIK poetai dažniausiai sugeba pataikyti ne ten, kur reikia. Ypač dar įvertinus tai, kad pasirenkant temą, "Eilės"  yra antros nuo viršaus pasirinkimo meniu, o "Proza" - šeštoje pozicijoje. Žvelgiant iš praktinės pusės, daug lengviau pasirinkti "Eiles" nei ką nors kita. Tačiau statistiniam poetui, matyt, atrodo kitaip.

Nuolat tenka prozoje pamatyti eiles, ar dar kokį "WTF" tipo darinį. Ne, aš nepykstu. Tiesą sakant, esu nuoširdžiai moksliškai sudomintas tokio fenomeno ir netgi ruošiuosi atlikti eksperimentą - "kaip kuolų kiekis gerina poeto atmintį".

Pavyzdžiui, pasirinkę 10 kūrinių prozoje nuo viršaus, aptinkame 3 eilėraščius jų tarpe.
Pasirinkite 10 kūrinių nuo viršaus "Eilėse". Kiek jų tarpe bus prozos? O esė? O jei fantastikos?
Atsakymas yra "NULIS". Ir tai vertinant skaičių iš dešimties.

Nori nenori peršasi išvados.
Poetai žymiai labiau išsiblaškę nei kiti čia rašantys. Praktiškai tas skaičius lygus 3 prieš 0. Atlikus išsamesnį tyrimą, greičiausiai paaiškėtų normali reikšmė x/1, kur x - klystančių poetų skaičius, o tas vienetas - tai ne ten pataikęs prozininkas. Bet esmė ta, kad aš NIEKADA poezijos skyriuje nesu matęs prozos gabalo. Tiesa ir ta, kad aš ten ne itin dažnai užmetu akį. Tačiau kiek žiūrėjau - NĖ KARTO nemačiau, kad prozininkas būtų suklydęs.

Logiška būtų manyti, kad poetai yra labai išsiblaškę. Galbūt (bet nebūtinai teisinga) būtų manyti, kad poeziją gali rašyti TIK išsiblaškę žmonės. Taip pat būtų logiška išvada, kad jeigu nori rasti išsiblaškiusį žmogų, jo neverta ieškoti tarp prozininkų (kas duoda didelį pliusą prozininkams).
Tačiau taip pat būtų logiška tikėtis, kad jei poetas pradeda kūrybinį darbą, jis jį būtinai pabaigs. Tai jo pliusas. Antra vertus, logiška būtų manyti, kad poetas savo darbą visada baigia tik dėl to, kad jo darbai yra... trumpi. Ir nereikalaujantys tęsinių. O tai savotiškos tinginystės ženklas.

Kiek matėte poetų, kurie būtų parašę pakankamai ilgą prozos kūrinį?
Vadovaujuosi savo objektyvia patirtimi - aš tokio nesutikau. Tačiau mačiau ne vieną, bandantį "prozinti" po kelis ar keliolika sakinių. Tai patvirtina tinginystės faktą.
Vadinasi, poetai ne tik išsiblaškę. Jie dar ir tinginiai. Bet - visuomet pabaigiantys savo kūrybą iki galo. Čia galima poetams paploti.

BEJE...
Poetų garbei sutvirtinti turiu pastebėti, kad skyrius dažniausiai maišo poetai-naujokai. Labai retai matau senbuvį, pataikiusį ne į tą daržą. Kadangi man itin sunku atsekti, kaip tie senbuviai elgėsi tada, kai jie buvo naujokai, negaliu teigti, kad iš išsiblaškymo paprasčiausiai išaugama. Arba jo įgyjama. Teisinga būtų teigti, kad jei paimsime naujokus poetą ir prozininką, didesnį šansą suklysti turės poetas.

Ir pabaigai - neteigsiu, kad poezijos ar prozos pasirinkimą bei poezijos ryšį su išsiblaškymu lemia genai ar socialinė aplinka. Tačiau būtų be galo įdomu patyrinėti kokius 100 poetų ir 100 prozininkų, o po visko parašyti smulkią ataskaitą.

Aišku, toks projektas nepavyktų vien dėl to, kad po šio dienoraščio įrašo visi poetai ir prozininkai žinotų ir tyrimo metu galbūt iškraipytų duomenis savo naudai.
Tačiau žmonės linkę pamiršti.

Labanakt.