Apie garbę ir orumą (8) gyvenimo realybės

Geležėlė priėjęs Aušros Vartus,nusėmė Indiano Džonso  dovanotą skrybėle,praėjo pro arką. Kiek tolėliauį Aušros vartų pusę artėjo procesija.Tikriausiai bus kokie atlaidai, pamastė jis ir atsisuko į  aukščiau      viduje visu grožių spindintį Šv. Marijos paveikslą ir persižegnojo. Akimirkai jis sustingo ir visu kūnų
pajautė paslaptingus skvarbius žvilgsnius. Jis išlėto atsisuko ir pamatė sustojusių jaunų vaikinų ir gražių
jaunų merginų siluetus. Jos buvo apsigaubusios  veidus  prabangiais šydais.  Veidų nesimatė,bet  jų
skvarbius žvilgsnius jautė visu savo kūnų. Prie šoninio įėjimo stovėjo keletas  gracingų merginų. Viena
matomai truputi vyresnio amžiaus,  stovėjo su beržinių rykščių ryšulėlių. Ant  krutinės matėsi Avino
žvaigždė. Geležėlė išlėto priėjo prie jų, veidų nesimatė, tik  skvarbūs  akių padrąsinantys žvilgsniai
maldavo įeiti į Aušros Vartu vidų. Geležėlė Jas švelniai apkabino ir priglaudė prie savo krūtinės .
Vyresnė, matomai  Motinėlė, prigludo prie Jo ir karštai pabučiavo, bet ryšulėlio nepaleido. Durys
atsidarė ir šimtmečius menančiais laiptais  Geležėlė užlipo aukštyn,pasuko dešinėn ir priėjo prie
Lietuvos globėjos Šv. Marijos stebuklingo paveikslo. Keliom akimirkom jis sustingo,išlėto pakėlė akis
ir pažvelgė į Šv. Marijos akis. Išlėto pakėlė kairę ranką ir švelniai priglaudė delną prie Marijos skraistės.
Jis drobėje pajautė keistą randą. Taip taip,štai kur Napoleono armijos kareivis, iškentęs Rusijos žiemos      šalčius    suklupo.Jis  kirto savo kardu per šį stebuklingą paveikslą,pasmerkdamas save amžiams nepamatyti
savo tėvynės ir likti pakastam Vilniaus  kalneliuose.Geležėlio prikaustytas žvilgsnis žvelgė  į Marijos
akis, o ji šiltai jam nusišypsojo ir nukreipė  žvilgsnį į  Motinėlę su beržinių rykščių ryšulėlių.  Akimis ji
palaimino ryšulėlį ir vėl jos akys bendravo su Geležėlę. Geležėlė pagalvojo, kad čia palaimino naujus
sodinukus  Lietuvos giriom.Geležėlė, dabar kalbėsim  mes apie viską. Kalbėk, o aš tave dėmesingai
  išklausysių ir tu nusiraminsi. Tavo sielai reikalingos Regulekcijos, Regulekcijos reikalingos ir tave
supantiems brangiems žmonėms.Tavo širdies balsą išgirs visų hercų  ir kilohercų dažniai. Pažvelk į savo
Tėvynę Lietuvą. Ar ji nepadarė savo sprendimo? Kurį prieš keletą mėnesių numatei? Tu Geležėlė luoši
penkiomis kortų kaladėmis iškarto.Kaip tau tai gaunasi, kad visų kaladžių koziriai tavo rankose ir
laimi ne tu vienas, o visi? Kodėl?  Geležėlė atsakė:-Skaisčioji Mergelė,Todėl, kad šeštos kaladės
koziriai yra Meilė.  Meilė, bet su šiais koziriais dar reikia padirbėti. Sunku dar žmonėms priimti šio
stebuklingo žodžio prasmę. Kai tik išgirstą šį žodį tuoj sukasi mintys apie Morčių.  Niekaip dar neišeina
palaužti mastymą ir viskas.  Na tai tik laiko klausimas. Jau gera pradžia padaryta. meilė Tėvynei, tai
jau įvykęs faktas. Dar reikia įtvirtinti kitą faktą. Tikra, nesavanaudišką išrinktos valdžios meilę savo
Tėvynės žmonėms. Kitaip, jei nepateisins žmonių pasitikėjimo,bus nušluoti kaip rudeniniai lapai po
pirmų rudenio šalnų. Tai jie turi žinoti ir atsiminti kiekvieną išaušusį rytą, nuo pirmųjų tarnystės dienų
savo Tėvynei ir visiems mieliems  žmonėms. Šv. Marija, noriu Tavęs paklausti.  – Klausk ,Geležėle,
klausk.  Geležėlė nuraudo ir nedrąsiai paklausė:  - Ar aš padariau klaidų?  Šv. Mergelė šiltai 
nusišypsojo ir  pasakė. – Ne, Geležėlė, niekas iš jūsų nepadarėt  klaidų, Niekas. Atsiminkit visi ir Ji
nužvelgė visus susirinkusius žemai lauko pusėje.  Tu,  Geležėlė, truputi skubėjai , o visi kiti nekantravo.
Atsiminkit visi, kad Jūs  esate tik Žmonės ir šiek tiek pavargotę,  nes perdaug skubėjotę,  užmiršę
apie Meilę kiekvienam jus greta esančiam žmogui. Atsiminkit tai visam  gyvenimui, ir jus niekada
neaplankys baimės jausmas. Jūs niekada nepralaimėsitę, niekada ir bus visiems lengva ir gera gyventi .        Rotušės aikštėje Komisaras su savo partneriais, prižiūrėjo vykdomus pasiruošimo darbus.
Nuo Prezidentūros buvo atgabenta Kosciuškos laikų patranka, prieš  Rotušę buvo padaryta erdvi
iškilusi  aikštelė . Kažin kas čia bus. Gal kokia Mugė?  Nuo Aušros Vartų  artėjo jaunų  žmonių
  tvarkinga minia. Vaikinai  rankose laikė besisukančias malūnėliu Ramunes, o merginos rankose
laikė Baltas Lelijas, o  Motinėlė nepaleido iš rankų  palaiminto ryšulėlio. Geležėlė  Spartėtišku
žingsniu ėjo visų priekyje, bet nesišypsojo, o buvo daugiau dėl kažko susirūpinęs. Jis buvo priėmęs
negailėstingą sprendimą sau. Tai turi  nuimti visą įtampą tvyraujančią Valdovės  dvare ir pilyje.
  Geležėlė  skubėjo į pagalbą savo ištikimiems draugams. Jis visada spėja, bet  galutini sprendimą
apsispręsti turės priimti ne jis,  o Jo  pirmoji mokytoja.      PRATĘSIM