Ačiū

Atradau rašyk.lt savo gūdžioj paauglystės pradžioj- 12-13 metų, kuomet gyventi nesinorėjo, kuomet Alinos Orlovos dainos ir naivūs eiliavimai gelbėjo sunkią nesąžiningą būtį. Vis sugrįžtu, jau prisirinkus gyvenimo skaudulių ir dar daugiau nevilties. Eilės keičiasi, randasi daugiau nihilizmo, kafkiškos neteisybės ir tuo pačiu džiaugsmo, kuomet liepų žiedų dvasios prisigėręs vėjas glosto pavargusį veidą, arbatos puodely telpa daugiau žodžių ir atradimų nei knygose, o meilė tampa egzistavimo ramentu. Ačiū už talpyklą viso to, ką pyliau ir vėmiau žodžiais ir įpareigojau saugoti lig šiolei. Čia vienintelė duomenų bazė, kurioje viskas laikosi, gal vertėtų išsisaugoti pačiai..?