Two roads diverged in a yellow wood,
And sorry I could not travel both
And be one traveler, long I stood
And looked down one as far as I could
To where it bent in the undergrowth;

Then took the other, as just as fair,
And having perhaps the better claim,
Because it was grassy and wanted wear;
Though as for that the passing there
Had worn them really about the same,

And both that morning equally lay
In leaves no step had trodden black.
Oh, I kept the first for another day!
Yet knowing how way leads on to way,
I doubted if I should ever come back.

I shall be telling this with a sigh
Somewhere ages and ages hence:
Two roads diverged in a wood, and I—
I took the one less traveled by,
And that has made all the difference.”
― Robert Frost

išgėriau nemažai vandens šiandien. produktyvi diena. medžių lapai linguojasi. aš toks vienišas vienišas žmogus.

kaip išmokti rašyti?

ateina miego valanda
ir išminties verlibras

išlieja mus
į lygumas lietingų upių

slopstančio vėjo
klasikinė forma skeldėja
ir pasirodo      rudens nešvarumai

putos asfalto pakrantėj        suplaktos
lapų gelsvi sūkuriai

šviesa pakavota. spalvotos lemputės ir karoliai ant hujznaet plastmasinio daikto. židinio šnarėjimas. R. Kelly muzika. Rankoje baltas pageltęs nuo kavos puodelis, nuskilusi rankena. nervingo tėvo dantų žymės pakraščiuos. apelsininis limonadas su angliarūgšte ir "pakavok bakenbardus kol caras nenupjovė smakro" poezija. mmm... dvelkia šiluma, romantika ir šventėmis. gražus vakaras. cibullaiškiai, lašiniai ir samagonas.

Vakar kolegė paprašė supakuoti dovaną. Auksinės spalvos popierius, raudona spindinti juostelė ir kaspinas. Dovana vyrui. 3 mėnesiai susituokę. Nedidelė dovanėlė buvo, perlenkti A4 formato lapai. Skyrybų dokumentai.
"Dėl ko tuokėtės?"- paklausiau. "iš meilės"- atsakė.

Koks moralas? - ko gero.. protas turėtų būti pirmiau už širdį. Ko gero...

p.s. gražaus advento užbaigimo

rodos... poezija yra tiek, kiek yra Tavęs. Tavęs, kaip sielos... Kiek turi, tiek ir duodi.

Ramus pirmadienio vakaras darbe. Regg'is. Smilkalai. Masyvūs dūmų balionai. Arbata. Paskutinės darbo valandos prie šachmatų ir kortų krūvos. Indai sumazgoti, kambariai sušluoti.. Nepastebimai prie baro atsiranda jaunas vyrukas išskirtinio grožio akimis. Tokiomis, kuriomis lengva hipnotizuoti (panašias turi dailininkas-fotografas Martynas Knizikevičius, kurį beje irgi vakar sutikau po dvejų metų pertraukos).
-Nežinau ko noriu... ko turite?- paklausė.
- Sriubos.- atšoviau.
- Gerai. Tuomet sriubos.- pasakė pasiutusiai gražių akių savininkas ir nuėjo prisėsti prie staliuko po šviestuvu.
Vakaras tęsiasi. Lengvas rymojimas ir rūkas smegenyse bei akyse vis toliau slenka pro paširdžius. Viename kampe susikrimtęs kolega su aukštosios matematikos uždaviniais ir gyvenimo svarbumo atsakymų paieškomis, kitame apsirūkiusių bernelių posėdis ir postringavimai apie būtį ir nebūtį, arbatą ir sriubos lėkštę...
Kaip įprasta, paveikta "motinos Teresės" sindromo ir didelio smalsumo, pastebėjau susimąsčiusį svečio veidą ir šiokį tokį nerimą. Priėjau. Nesakiau nieko. Paėmiau lėkštę.
- galim pažaisti rebusą?- tik pastebėjęs mane tarė ir tuomet vėl nusuko mįslingas, sopūlio sklidinas stiklines akutes.
- taip..- tariau, tuomet atsisėdau priešais tamstą.
- aš turiu klausimą, apie kurį galvoju visą dieną. Ką rinktumeisi tu, jei būtum mano vietoje: ar gyventi su mama, kuri maitina, ar su tėvu, kuris pasako ką daryti?
- su tėvu.- Tvirtai tariau, nė kiek neleidusi sau pagalvoti. Refleksyviai.
Būtų sąžininga teigti, kad išgirdęs atsakymą jo veidas kiek atsimainė, it pauostęs levandą, nusiramino.
- gerai. Ačiū!- tarė paslaptingas nepažįstamasis ir tučtuojau pasigriebęs striukę atsistojo ir šovė pro duris.
Tarpdury spėjau dar kai ką pridurti:
- bet tik tuomet, jei teisingai pasako.
Tuomet dar spėjau pamatyti jo šypseną, išgirsti "ačiū" ir pamojuoti.
Ir visgi... ar žodis tik žvirblis....
2015,10,12.

eh..
dabar prinoko laikas, (lyg arbata prinoksta- reiškia stovi ir žiūri ir lauki)
pasakyti tiesą, kurią slepiu (dabar nebeslepiu, nes jau sakau)
kad metų man dabar daugiau negu pasauliui. ir pagarbos nebėr (o kaži, buvo?) ir oda jau spoguojasi.. iš naujo... ir poros nėr (o kojos tai dvi...)
ką daryt (ne klausiu, be klaustuko gi)
įsimylėjau. Visus tris ir jį ir ją ir kažką ( jau nebežinau prie ko priskirt...)

vaje jergau oi
basas plikas nuogas tuščias
kas?
taip, tai aš