AR tikrai, būdami laimingi to nejaučiame, o praradę sakome "Va tada tai buvau laiminga(s)? Ir ar apskritai tokia sąvoka apibrėžia realų jausmą/būseną,o gal yra tiktai siektinas ir niekad nepasiekiamas idealas ...
..........
  mano  "laimė" (kaip aš ją suprantu) susideda iš daug įvairių mažų džiaugsmų, pvz:

- lapų kritimo rudenį.
- šokio pagal mėgstamą muziką koncerte, sugebant į nieką neatsitrenkti.
- žiūrėjimo į žvaigždes rūkant ir suvokiant, jog,nepaisant savo mažumo, vistik dovanų esu gavusi visą pasaulį.
- naujos įdomios knygos skaitymo naktį.
- kai po savaitės klajonių neaišku iš kur grįžta dingusi katė.
- kai pasiseka pereiti savo rajona Kaune, nesutikus nei vieno treninguoto skustagalvio 
- kai viduržiemį per savo gimtadienį nuvažiuoju prie jūros.
- kai prieš dėdama savo drabužius į skalbimo mašiną kažkodėl netikėtai sumanau apžiūrėti kišenes,ir randu vienoje 20lt. (retai pasitaiko,deja)
- sėdėjimo ant ežero kranto,nieko negalvojant.
- žiūrėjimo,kaip mažiausias brolis bando ant kojos užsisegti mano spygliuotą apyrankę.
- prisiglaudimo prie mylimo žmogaus, galvojant, jog šįvakar mylėsitės.
- mėgavimosi tikrai gera kava,o ne birzgalu iš "kofeautomato"
- kai kartais dingsta paranoja.
- gero filmo.
- kai paskambina mama, ir prieš tai iškoliojusi, pasako jog mane myli.
...........
tokie mano laimės trupinėliai. Nežinau, ar jų mažumas reiškia, jog aš dar nepatyriau didelės laimės?
..............

Va, alaus turiu :) ir cigarečių pakelį. Ko ne tūsas. Ir prisigaudžiau prūde buožgalvių šiandien, žiūrėsiu, kaip su mano auxine žuvyte Anti_Šniūru sugyvens akvariume.