Aš pamečiau save kažkur lietuj, ir nebežinau ar surasiu... Aš tik tikiuosi, kad jis seka mano pedsakais,paliktais balutėse,ir suras mane,miške po medžiu, senu senu, ir suėmęs delnais smilkinius kalusys to, ko negaliu jam pasakyti,mieste, tarp betoninių namų,už sienų... Kai būsiu laisva, man ar bereikės ir mano pačios sienų...
..........
Labanakt,vaikai. jei nebegrįšiu,žinokit,susapnavau jog galų gale radau virvę pasikart.
...........
Kai vėl baisu ir šalta.
Iš skausmo noris lėkt laukais
Ir, išdalinus sielą erdvei,
Orui, upei, Mirties paukščiams,
Virst muzika ir lietis debesų daina,
Vaivorykščių spalvom,varvėt sakais,spyglių vargonais gausti...
Ir juodo žvilgsnio pelenų pilkumo nebejausti
Ir šauksmo – riksmo – neapykantos
Strėlių švilpimo, kai sminga jos
Į liūdną širdį,kurią
Mamos lopšinė užaugino be šarvų...
Taip sielos daužosi,
Lyg vieniši laivai
Be vairo uragano sukūry
Į kranto akmenis, uolas aštriom briaunom –
Kas jas surinks? – Ar atmeni?
(Dushia)
.........

Iš tikrųjų,aš laiminga. Aš tik taip atrodau.