Vakar vienas žmogus, kalbėdamas apie tai, kas jam padeda gyvenime, koks yra jo gyvenimo moto, pasakė: "Rytoj bus geriau". Taip jis save suramina. Paguodžia.
Ir, pridėsiu nuo savęs, apgauna. Bent jau man toks šūkis nepadėtų gyvenime. Ir niekada nepadėjo. Ir gyvenau aš vistik, dabar jau galėčiau tai įsivardinti, sakydamas sau, kad rytoj bus blogiau. Tik suvokimas, kad rytojaus gali ir nebūti, arba tu gali nebūti rytojuje, ir kad neaišku, kas turėtų tą rytojų padaryti geresniu, kam pavesta jį sutvarkyti, kas laiko savo rankose geresnio rytojaus garantijas ir pan. ir t.t., leido man atlikti tam tikrus veiksmus arba priimti reikalingus sprendimus, kurie nebūtinai buvo labai geri negeri, bet jie vedė, kreipė mano gyvenimą, mano veiklą iš vieno taško į kitą, tai nebuvo stovėjimas arba ėjimas vietoje, ką galiu įvardinti tais atvejais, kai aš trumpam lyg ir suabejodavau, o gal nereikia, o gal rytoj, rytoj gal bus geriau?
Nė velnio! Rytoj negali būti geriau, tai nėra įmanoma, tai nelogiška. Nesąmonė. O jeigu rytoj nebus geriau? Lauksiu lauksiu ir nieko. Nėra. Nėra geriau. Aūū, kur geriau? Ką daryti? Gal nusižudyti? Juk toks vilčių žlugimas, iliuzijų praradimas, rytdieninio krištolo sudužimas! Koks aplombas, nusivylimas.
Tik žinodamas, kad rytoj bus blogiau, aš galiu kažką daryti šiandien, kol dar nėra taip blogai, nes rytoj, kai bus visai blogai, aš jau nieko negalėsiu daryti, todėl geriau padaryti šiandien, vis tiek daryti teks, tai geriau, kai nėra blogai.
Rytoj gal bus geriau. Ir aš nieko nedarau.