entomologs pelės trixteriai ir bedekingi žydai


o daba siužetininx tapo lb prastu trūkinėjančių istorijikių autorium ir entomologu,
porin, kad žiogai vag instrumentus ir grūd juos dėkluosna, panašiai
kaip aš prigrūdu kuprinę miesto
gėrybių nuvykęs miestan iki tiek, kad kuprinės išyr per siūles.
štai kas yra lenkiškos kuprinės, tai draiskalai. grafomaną gėd skaityt, senatvėj band
Ezopu tapt, bet jo siužečiokai tik draiskalai. iš miesto apsmok ne tik batus ir drapanas
vežtis, bet ir bulves, rūst kuprinen ir veik visa kita, kas auginama kaimi, o kaimi pirkt neapsmok.
subsidijos ir kompensacijos lepin kaimėkus, ažaugintų gėrybių jie nenor pardavinėt, nebent dvigubu kainu, jei žmogui arba pusvelčiui, jei parduod PC. reik sakyt, kad nieko nėr blogiau až
išlepintų kaimėkų. išlepints kaimėx yr taip pat blogai, kaip ir kunigs piderasts.
nuo šios vietos galėčiau vystyt pasakojimų, bet nevystysiu, tegul tai būn pabaigos
akcentu. tas etno antropo palyginims kunigo su kaimiečiu. ne veltui DI vadin mane
antropologu. nesikreip į mane Gerb. antropologe, bet sako:

- jūsų kaimo ir visuomenes stebėjimai yr antropologiniai, - ir bruk man anglosaxiškas kaimo
istorijas vyxtančias nuo Australijos iki JAV. aš ir pats jų noriu, tik kad istorijos tos,
savo įdomomu nelenk mūsiškio grafomano mėgėjo entomologo, kuris žiogus nežinia
kodėl prilygin čigonam. DI negeb
siūlyt įdomių istorijų, nes negeb
atrinkt grūdų nuo pelų. o šiaip,
anglosaxai turtingi savo istorijom.
vaiku būdams skaičiau Woody
Guthrie Traukinys į šlovę. sakau,
Di, gal tokių gali pasiūlyt? DI nors
ir žin kalbąs su antropologu,
provincijos sociumų tyrinėtoju,
atskirto ape mano gal venintelį
ne natykinį vaikystes knygų
aprašunčių tikrų JAV paprastų
žmonių dugnų - Woody
Guthrie yr utėlius. lb ir pernelyg t
paniekinamai. kartais, kai nustoj
pataikaut, tas šliužas Di, parod
savo tikrų Uria Heep snukį.
ką skaičiau paskutiniu metu,
jei vaikystėj skaičiau Woody
Guthrie? vėl perskaičiau jo
Traukinį į Šlovę, knygų aprašunčių
tokį betarpiškų ir natūralų
gyvenimų nėr daug. 
autobiografiniam Traukiny į šlovę
nenatūralu tik autoriaus nenoras
baigt valkataut, jis tyčia nesikabin
į jam siūlomus progas ir šansus
tapt normaliu, tapt ne valkata o
žmogum. jis apsėstas skurdo ir
valkatavimo.
skaičiau filosofo knygą su
Jokūbaičio įvadu. nepamenu
amerikono pavardės, ji jokio
pėdsako nepaliko, gal nesupratau,
bet manau pernelyg joje
blaškomasi tarp vertybių, o
tarp žodžių vien rūx. dar skaičiau
lietuvių autorių kviečiantį nebijot
ruskių. viskas žinoma, tik kiek
labiau koncentruota nei fb ar kitur
tinkluose. man mažai įdomu,
nes kvietims objektyviai vertint
driskį ruskį yr subjektyvus, ruskiai
kaip pelės kaimi. kiekvieną rudenį
pelės iš laukų puola kaimą. tiesiog
laukai yr per arti kaimo. o dar
šiemet vyk suvis įdomūs dalykai.
pervasar laukų kaimėkai net
nesistenge kult. kartais palydavo,
jo, kartais gan smarkiai, bet kai
keliom denom nušvusdavo,
kombainai bejudėdav laukuosna.
kvečius ir miežius nukūle, o šimtai
Ha pupų lik pūt laukuos štai jau
iki pat rudens vidurio. ir vakar
preš pat įsilyjunt, po to kai savaitį
nelij, trys traktoriai pasuk
laukuosna. ėme kult pupas ir
purkšt un žemes. maists pelėm.
peles taip sujud, kad šunį
mėgstantį gaudyt pelas vos
nulaikiau. dirva net vire tarp
nukultų ir suvarytų un žemes
pupų. man žiauriai nepatink,
kad ūkininkai augin pupas ir peles.
kas rudenį kaiman plūsteln tokia
pelių orda, kad interneto laidai
pakrašty kaimo suėdami be
pėdsakų ir miesčionys tur varyt
jų klot naujai. man tinkls nedingst, 

bet kitiem sekas mažiau. pelių
kaimi yr tiek, kad vedunt šunį liek tik
girian jis pakeliuj jas lup. tik
epidemijos liek laukt.
be Woody Guthrie dar skaičiau 
tokią Esther, jos pavardės nepamenu,
kaip ir daugelio kitų,
kuriuos perskaitai, pavardes meti
lauk, o pasakojimus palieki.
Esther Vilniaus, kaip ji pati sak
Lenkijos žydė. Lietuva nepaminėta
nėkart. ape lenkyną autorė kalb
šiltai, nepaisant to lenkyns jai
grįžus iš tremties siūlo nešdintis
pas ruskius. lenkai yra žiaurūs
antisemitai, mūsų Žemaitaitis
lyginant su jais yra tikras
inteligents, jei žemaičiai gali būt
ibteligentais. savo kankintojus
ruskius Esther irgi laik puikiais
žmonėm, o pačią tremtį laiko
puikiai praleistom atostogom
tarp puikiųjų nors ir nudriskusių
ruskių. ruskiai puikūs viseip,
savo nudriskimu, grubumu,
barbariškumu. ištremdami Esther
ir kitus žydus ruskiai išgelbėjo
juos, todėl Esther ruskiai yr
gelbėtojai. tamsūs, buki ruskiai
knygas perkantys tik suktinėm
sukt, kaip ir daugumai žydų taip
ir Esther yra labai mieli ir gilūs
žmonės. Stokholmo sindromas?
prisitaikymas? manau ne tik tai,
bet taip pat ir nedėkingumas.
neveltui Rašte žydai vadinami
nedėkingųjų tauta. kam jie turėtų
būt dėkingi? turbūt nevert minėt,
žydai to niekada nesupras. Lietuva
jiem tėra arba Lenkyns, arba
Rusyns. litvakai nepripažįst
žodžio Lietuva. Lietuvoje užaugusi
Esther lietuvių nemini nėkart.
jau vien tdl bjauru skaityt jos
knygą verstą iš anglų. bet aš
skaičiau. lietuviai neneig turėj  dau
nedekingų žydų savo tarpi.
šimtmečius pragyvenį tarp
lietuvių žydai be jokio Sudie ėmė
ir nudingo. ne iš istorijos, žinoma.
ding iš Lietuvos.
nedėkibgų žydų santykis su
Lietuva nors ir pasibjaurėtins, man
tapo dar įdomesniu, tdl kn kurią
atverčiau yra Berklio dėstytojo
apie žydus. pradžia daug žadanti,
nes naujieji, tai yr šie laikai yr
vadinami žydų era. kita vertus
žydai yra prilyginami čigonam, 
Vakarų visuomenes trixteriam,
tdl tepaskaičius pradžių knyga
pati atrod smarkiai trixteriška.
autorius siūl nemest kn nei
po vieno, nei po kito skyriaus,
bet skaityt toliau. skaitysiu, jei
trixteriai nepaims viršaus preš žydus.

...