***
Akys, kurių nedrįstu sutikti sapnuose
Rašyko Mirties Sapnų Karalystėje
Šie nepasirodo:
Ten, akys
Saulės šviesa ant sulūžusios kolonos
Ten, medis siūbuoja
Ir balsai
Vėjo dainoje
Toliau ir iškilmingiau
Už gęstančią žvaigždę.
Neleisk man būti arčiau
Rašyko Mirties Sapnų Karalystėje
Leisk man taip pat dėvėti
Tokias tyčines maskuotes, kaip
Žiurkės kailį, varnos odą, sukryžiuotas lazdas
Lauke
Elgiantis kaip elgiasi vėjas
Ne arčiau –
Ne tas paskutinis susitikimas
Rašyko Prieblandos Karalystėje
***
Rašykas - tai mirusi žemė
Rašykas - tai kaktusų žemė
Rašyko akmeniniai atvaizdai
Pakyla, čia jie priima
Mirusio žmogaus rankos maldavimą
Po blėstančios žvaigždės mirgėjimu.
Ar taip yra
Kitoje Rašyko Mirties Karalystėje
Pabudus vieniems
Tą valandą, kai mes
Drebame iš švelnumo
Lūpos, kurios norėtų bučiuoti
Maldomis kreipiamės į sudaužytą akmenį.
***
Akių Rašyke nėra
Rašyke nėra akių
Šiame mirštančių žvaigždžių slėnyje-svetainėje
Šiame tuščiaviduriame slėnyje-svetainėje
Šiame sulaužytame mūsų prarastų karalysčių žandikaulyje
Rašyko paskutinėje susitikimo vietoje
Apgraibomis ieškome
Ir vengiame kalbos
Susirinkę šiame tvankios upės paplūdimyje
Be regos, nebent
Akys vėl pasirodys
Kaip amžina žvaigždė
Daugialapė rožė
Mirties Rašyko Prieblandos karalystėje
Viltis tik
Rašaluotųjų Žmonių.


Passchendaele2
