Gyvenu panaudotų kasandrų urve. Kartais jos tyli, kartais aimanuoja. Retais atvejais išsikviečia taksi ir trumpam išvyksta pas Priamą. Jei elektra dingsta ilgiau nei dviem valandom, atsibeldžia pas mane, paklausti, ar jau karas. Kai lėktuvai plėšo padangtę, pasibeldžia paklausti ar jau karas. Kai miestas pakyla ir jo viduriai išdungsi ir cypsi savas rūdis - ar jau karas, paklausia.

Ir aš visada atsakau - ne taip karas skamba, teta, eikit miegoti, viskas gerai, tai tik miestas ošia.

Nerimsta tačiau.

Ir aš išvykstu ieškoti jų karo. Išvykstu ieškoti kurį organą miestas pametė, kurio katino uodegą palietė dangus, o kodėl dingo elektra šituo nesidomiu, Ignitis pats pagieda kas ten su ta elektra. Ieškau nei dešimt metų, nei šešias savaites. Kartais tik 600 metrų.

Taip mano naktys prasideda, panaudotų kasandrų urve. Tų, kurios skaičiuoja, kiek kariuomenės automobilių pravažiavo į kairę (37) ir kiek į dešinę (19).

Mano balkone apsigyveno vorė. Mes klausom ramiai dabar. Kaip cypia miesto atodūsiai. Neriam.