Vakar paleidau savo diemedį į laisvę. Išravėjau, išpuošiau ir paleidau. Jaunutis dar, gal susitvarkys?
Pavasarį jis buvo dar laisvas. Mažas, nuoširdžiai augintas ir dovanotas krūmelis. Patiko jam naujoj vietoj. Bet, kaskart atvažiavus, rasdavau diemedį nuskabyton viršūnėlėm. Taip grubiai - nuskinta ir numesta. Ir jis, matyt, kažkam patiko naujoj vietoj. Žuvėdros?
Smilginiai strazdai? Tie įžūlūs plėšikai visaip savo teritoriją ženklina. Nutarėm gelbėt meduką nuo žalingos ir negailestingos aplinkos - aptvėrėm grotuota tvora. Patikimai taip aptvėrėm - dvigubai iš šonų, stogą žalių grotų uždėjom. Ir nustojo jį dorot ir skabyt kenkėjai. Ataugo, sužaliavo.
  Bet išsigando ko tai mano diemedis. Nesilietė prie šakų nė vienas strypas, bet medukas  pastiro, susigūžė - gal pajuto tas ribas? Savo apribotas galimybes, nors ir gerų norų vedinas. Menama laisvė…
Nustojo augti. Stovi išsigandęs savo kalėjime.   
  Lygiai, kaip mes. Uždarom save į susigalvotus kalėjimus. Savo vaikus uždarom - kad ir gerų norų vedini. Apraizgom prietarų, būgštavimų grotomis. Neryžtingumo, aplinkinių nuomonės baimių, nuogąstavimų tvorų pristatom - “ai, šįkart tegu, gal kitą kartą, gal kiti tegu… o ką pasakys… o jei nepavyks…”
Ir nustojam augti. Skurstam savo nedrąsos nelaisvėje. Vaikams sparnus nukarpom.
  Paleidau diemedį į laisvę vakar. Numėčiau tolyn grotas. Na tegu bus nuskabytas koks lapelis - gal šakotis labiau ims, išbujos?
Bet akmenimis,  dar apdėliojau, kankorėžiais pamulčiavau - baisu taip iškart… kol gamta viršų paims.
  Sėdžiu darbe ir galvoju - kada savas grotas numėtysiu. Drąsinuos rašinėdama.