TREMTIS

Anei vieno saulėlydžio potvynio,
Anei vieno saulėlydžio trupinio,
Anei vieno saulėlydžio vieversio,
Anei vieno saulėlydžio debesio
Su liepsnojančiom krūmuos lakštingalom, –
Anei vieno jau man nepriklauso.

Nesvetingoje šiaurės provincijoj,
Kur kalba ir lėta, ir keistoka,
Kur nenori keist papročių
Žmonija dėl vargšo atvykėlio,
Gyvenu, bet gyvenimas neina,
Neina medis į meilę metalo
Šalyje, kur aštrus kalavijas,
Kur vanduo geležingas, ir vėjas
Kelia paukštį į dangų kitaip.
Gyvenu, o atrodo bandyčiau
Tik priminti sau apie save.

Anei vieno išeinančio pergalėn
Su agonijoj tvieskiančia vėliava,
Anei vieno sudužusio burlaivio,
Anei vieno vėluojančio traukinio
Ant stataus geležinkelio pylimo,
Anei vieno žmogaus, net nemylimo,
Kuriam dar pamojuotum ranka...

Aš kalbu – nežinau – apie ką?
Gyvenu, bet manęs nesimato –
Pirmą kartą.
Po daugelio metų.
Gyvenu,
O atrodo –
Buvau...