Viską stebintis ir fotografuojantis ornitologas gali kaboti ant šakos septyniolika valandų arba visą parą išsėdėti prisiglaudęs prie senos eglės, gali peršalti kaip obuolys, belaukdamas, kol sučirškės mažytė žvirblinė pelėda, bet jis vis tiek žino, kad sugrįš į šiltą savo būstą. Zoologas gali dvi paras sekti briedžio pėdsakais, bandydamas išsiaiškinti sudėtingas sezonines žvėrių migracijas, bet ir jis pirmiausia nori suprasti žvėries gyvenimą, o ne savo kentėjimų ribas.
Kai persikėlęs per upelį patekau į Aušrinės eglyną, turėjau sustoti ir pasiklausyti: kaip gūdžiai, lyg prieš audrą šniokščia šimtametės eglės! O ant žalio pipirlapių sąžalyno krinta pirmieji sėklas jau subrandinę kankorėžiai... O kai atrakinau pirkios duris, kieme staiga sutemo – atslinko juodai mėlynas sniego debesis ir pradėjo snigti. Per pusvalandį šlapio sniego storymė jau siekė septynis centimetrus. Nurimo vėjas, visai nelauktai išsigiedrijo. Ir dangus, ir baltas sniegas viską labai apšviečia, nors jau vakaras. Einu į kiemą: sniego kepurės ant stulpelių, ant Bluskio būdos. Ir net ant skalbinių virvės laikosi balta sniego ketera, noriu ją nufotografuoti, bet kol atsinešu aparatą, ji nukrinta žemėn. Štai, galvoju, kur yra tikriausias performansas, tas vieną minutę trukęs grožis, kurio niekam neparodysi...