„Keistas jausmas žmogų pagauna, kai, pasižiūrėjęs į laikrodį, matai, jog jau štai 12 val. baigiasi, o saulei dar visas sieksnis iki pusiaunakčio, žinoma, jau artinasi rytas, ir ji kils aukštyn. Ir iš tikrųjų, pirmą valandą po pusiaunakčio didelė rausva saulė skaičiai šviečia šiaurėje, bet jau kiek į dešinę pusę ir aukščiau, tartum būtų jau rytas. Ir taip bus per du mėnesius. Po kelių tokių „naktų“ pajutau, jog mano prigimčiai kažko trūksta. Besiartinant nakties valandoms, pradedu jausti nerimą; tas pats nerimas jaučiamas ir pabudus rytmetį.“
A. Žmuidzinavičius. Paletė ir gyvenimas. 1961 m., p. 171