susikuria iš nieko
tik to ką turi po ranka
sidabro kliedint mėnesienai
ir dulkių šokančių
nuo knygų paliestų
kiek daug nežinom
apie kitą nes nuolat
mąstom tik apie save
kaip paremti kad neužaugtume
kreivi kaip medis
paliktas sode likimo valiai
juk neįmanoma tiesa?
neišlįst iš paraščių nei trupučio
gyvenant?