* * *

*  *  *
Kažkur yra  ten Vilniaus gatvė,
Kažkur ten Stangė lyg skaidra.
Tenai prabėgusi jaunatvė
Tokia tikra ir netikra

Ten lyguma lyg jūra plyti,
Kurią vaikystėj pamilau.
Tenai pokaryje ankstų rytą
Aš nuo sprogimų pražilau.

Ten eglės lyg vienuolės tylios,
Ten krinta rasos nuo beržų.
Ir aš jau, visiškai pražilęs,
Čia sugrįžau, kad pamažu

Pažvelgčiau į gatves dar kartą
Ir paliūdėčiau prie kapų.
Kažkas kartoja mano vardą,
Ne, pats su savimi kalbu.

Ir klausiu pats savęs lyg svečio,
Paklydusio tuščiuos laukuos:
- Žmogau, ko sugrįžai į pradžią
- Grįžau ieškoti pabaigos!