— Tai ką pirksi, Antanai, kalkių, o gal stiklo? — klausia rentgenais peršviesta Elytė.
— Stiklo, — liūdnai sako tėvas ir atitraukia rankas nuo plytelės, sumoka pinigus, pasikiša po pažastim stiklo
gabalą ir nueina tik iki kooperatyvo kampo. Ten stovi, mindžiodamas atsirišusius apatinių kelnių raištelius,
lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skrybėlę ir apsidairęs trenkia stiklą į pamatą.Sugrįžta atgal Šatas Antanas
į rūsį, Elytė Šatienė pakelia galvą ir vėl, lyg jie būtų vienas nuo kito už šimto kilometrų ir kalbėtųsi tarpmiestiniu
telefonu, sako:
— Ką dar pirksi, Antanai… vėl stiklo?
— Stiklo… iškrito, ir sudaužiau netyčia, — atsidūsta mano tėvas ir velkasi namo su nauju stiklo gabalu, a
psuka ratą miestelio gatvėm, vėl sugrįžta prie kooperatyvo ir apsiašarojęs, verksmingu veidu paleidžia stiklą iš
rankų.
— Man ne stiklo, — Antanas Šatas lyg ištikimas šuo žiūri į savo žmoną, — man tavo meilės, Elyte, reikia…
— Nėra, nėra, Antanai… Iš kurgi dabar jos paimsi? — švelniai šypsosi Elytė Šatienė.
(Riešutų duona)