- Klausykis tylos, - kalbėjo meistrui Margarita, ir smėlis gurgždėjo po jos basomis kojomis, - klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime - tyla. Antai priekyje amžinieji tavo namai, kuriais esi apdovanotas. Jau matau Venecijos stiklo langą ir sienas apraizgiusias vynuoges. Štai namai, tavo amžinieji namai. Žinai, vakarais čia tave lankys tie, kuriuos tu myli, kuriais tu domiesi ir kurie tavęs netrikdys. Jie tau gros, jie tau dainuos, tu pamatysi, kaip jauku kambaryje, degant žvakėms. Kas vakarą tu užmigsi, užsidėjęs savo nutrintą ir amžiną kepuraitę, užmigsi su šypsena lūpose. O manęs tu nebeįstengsi išvyti. Aš saugosiu tavo miegą.
Taip kalbėjo Margarita, žingsniuodama šalia meistro link amžinųjų namų, o meistrui atrodė, kad Margaritos žodžiai čiurlena kaip tas upelis, kurį jie ką tik perkirto, ir neramūs atsiminimai, ligi šiol lyg adatom varstę meistro galvą, ėmė blėsti. Kažkas išlaisvino meistrą, kaip ką tik jis pats išlaisvino savo sukurtą herojų. Tas herojus prasmego bedugėn. Negrįžtamai pasitraukė, sekmadienio naktį gavęs atleidimą, karaliaus-žvaigždininko sūnus, žiaurus penktasis Judėjos prokuratorius raitelis Poncijus Pilotas.