Savo kailiuočiausiam

    Kiekviena netektis sustingo ir sušaldo — grubėja veido bruožai.
    Vakare jauti, kaip kuždesiai klajoja ir rašo laiškus prietemos spalva —
    o man net rodos, kad suloja langas ir tavo žingsniai nušlama prie pat,
    ir toks nuliūdęs mėtos balsvas kaulas, o aš nebegaliu net jo pakelt...
    Tiktai rašau. Net nežinau, ar reikia, net suprantu, kad niekas neskaitys —
    tik tu iš ten man lyžtelėsi ranką, tik tu žiūrėsi taip, kaip neregys,
    o gal nematomas priglusi man prie kojos ir aš alsuosiu su tavim kartu,
    žinau — tiek visko tam gyvenime kartojas, bet kas galėtų atkartot tave?
    Renku į delną baltus kailio plaukus ir nepykstu, kad jų tiek daug — verkiu
    kiekviena netektis sustingusi sušaldo. Aš į ledinį gabalą virstu.