SINDROMAI

psichologinė būsena, kai pagrobėjai prisiriša prie savo aukų ir pradeda joms jausti artumą, pavadinta Limos sindromu. Šis sindromas – tai iš esmės atvirkštinis Stokholmo sindromo, kai įkaitai prisiriša prie savo pagrobėjų ir ima juos ginti, variantas.

Besaikis šiukšlių kaupimas, prasta asmeninė higiena, purvas namuose, socialinis užsisklendimas, visiškas gėdos nebuvimas ir priešinimasis bet kokiai pagalbai – tai Diogeno sindromu sergančių žmonių kasdienybė.

Stendalio sindromas
Minėtu sindromu vadinamas sutrikimas, kai meno kūrinio beprotiškas grožis ar meno kūrinių gausa vienoje patalpoje taip paveikia žmogų, kad jis, staiga, ima elgtis nekontroliuojamai arba net nualpsta. Kitaip tariant, žmogus nesugeba išsyk prisitaikyti prie didžiulės meno apsupties.

Su meno įtaka žmogui susiję ir dar du, kiek mažiau žinomi sindromai. Pirmasis iš jų – tai 17 amžiaus flamandų tapytojo Rubenso vardu pavadintas sindromas. Visiems puikiai pažįstamos Rubenso paveiksluose vaizduojamos putlios nuogos moterys. Teigiama, kad kai kuriems muziejų lankytojams šie paveikslai taip susuka galvas, kad jie, staiga, nebesuvaldo savo emocinio susijaudinimo ir jiems žūtbūt prireikia patenkinti savo seksualinę aistrą.
Tačiau tai dar ne pats blogiausias variantas. Kai kuriems žmonėms muziejuose galvas susuka Pigmalijono sindromas. Kai tai nutinka, žmogus ima jausti ypatingą potraukį skulptūroms. Pigmalijonas – tai Kipre gyvenęs legendinis žmogus, geriausiai žinomas iš Ovidijaus „Metamorfozių“. Teigiama, kad tai buvęs nerangus, nervingas jaunuolis, nejaukiai jausdavęsis greta moterų. Atsisakęs merginų draugijos, Pigmalijonas, esą, įsimylėjo savo sukurtą skulptūrą.