Jau kažkelintą dieną galvoje, lyg koks įkyrus vabzdys, zyzia mintys. Mintys, kad reikia man pagalbos. Pritilau, tiksliau beveik nebekalbu. Keista, net labai. Nebenoriu bendrauti, kalbėti, juoktis. Kažkaip viskas tampa beprasmiška. Dar galėčiau su tuo susitvarkyti, bet tas nesugebėjimas parodyti ką jaučiu- suės mano vidų. Keistas tas gyvenimas. Po tokių išgyvenimų vienos tampa depresiškom isterikėm, kitos išvis sunyksta, o mane, net nežinau kaip geriau paaiškinti. Žodžiu jausmas toks, kad kai turiu parodyti jausmus jie tarsi išnyksta. Apskritai, tai išore aš visada linksma, o viduje- velniai žino kas darosi. Nemoku, negaliu ir neįstengiu parodyti ką jaučiu. Juokas tarsi plieniniai šarvai uždengė kitus jausmus. Man reikia kažkokios pagalbos, kad padėtų, vėl kaip vaikystėje rodyti, nebijant nieko, savo jausmus. Deja nežinau kur ieškoti pagalbos. O dar kita bėda, kad visiškai praradau tikėjimą žmonėmis. Jau nebežinau kuo tikėti ir ką daryti... Galėčiau eit lengviausiu keliu, bet perdaug atidaviau gyvenimui, kad imčiau ir pasiduočiau taip ilgai kovojusi. Nė už ką jiem neparodysiu savo silpnumo, nesuteiksiu jiems malonumo tuo pasidžiaugti...
Nukrypau nuo temos. Galvoje tokia košė, kad jau nieko nebesugaudau.