Nuostabus ir reikia juo džiaugtis iki paskutinio atodūsio. :)

Kiniečių maistais puikus vaistas nuo viršsvorio.
Jei dar kartą pamatysiu ryžius, vožtelsiu Sang Ling Fa į ausį.:)

Pradėjau naują istoriją. Nėvelnio nenumanau apie ką rašau. Toks jausmas, kad pati ranka rašo, o mintys liejasi ne iš manęs. Keistas pojūtis. O dar kai rašau nebe pirmu asmeniu, bet tarsi iš šalies. Čia man jau nepažystami laukai. :D Tikiuosi kasnors iš to išeis.

nuskęsiu savo laimėje:D

Geltonos ir žavios mergaitės moja visiems iš pakelės, kur ne kur puotauja, į mūsų sveikatą, didingas varlių medžiotojas, skaidriame amžinybės telkinyje mus linksmina nenuilstantys pelekuoti darbininkai, sustingusios ir begalo vienišos akmens ir cemento dėžutės mums mirksi savo stačiakampėm akim...
Pro stiklą viskas savotiškai įdomiau...

Sėdžiu aš ant jūros kranto
Ir žiūriu į juodą dangų
Sidabrėlis kelia savo galvą
Iš už kopų didelių.
Bangos švelniai ošia,
Pušys šnabždas su gamta.
O aš sėdžiu lyg apmirus,
Pasinėrus į save.
Nematau gamtos grožybiu
Ir jų pasakų tylių.
Tik svajoju apie tai,
Kaip užmigsiu amžinai...


Kaip ramu būtų užmigti ir niekada nebepabūsti...
Deja gyvenimas vertas dėl jo kovoti ir siekti savo svajonių... Lieka tik 3 žodžiai kurie turėtų kiekvieną lydėti amžinai: SVAJOK TIKĖK ĮGYVENDINK. Tad einu įgyvendinti svajonių, nes tikėjimą jau turiu.

Jau kažkelintą dieną galvoje, lyg koks įkyrus vabzdys, zyzia mintys. Mintys, kad reikia man pagalbos. Pritilau, tiksliau beveik nebekalbu. Keista, net labai. Nebenoriu bendrauti, kalbėti, juoktis. Kažkaip viskas tampa beprasmiška. Dar galėčiau su tuo susitvarkyti, bet tas nesugebėjimas parodyti ką jaučiu- suės mano vidų. Keistas tas gyvenimas. Po tokių išgyvenimų vienos tampa depresiškom isterikėm, kitos išvis sunyksta, o mane, net nežinau kaip geriau paaiškinti. Žodžiu jausmas toks, kad kai turiu parodyti jausmus jie tarsi išnyksta. Apskritai, tai išore aš visada linksma, o viduje- velniai žino kas darosi. Nemoku, negaliu ir neįstengiu parodyti ką jaučiu. Juokas tarsi plieniniai šarvai uždengė kitus jausmus. Man reikia kažkokios pagalbos, kad padėtų, vėl kaip vaikystėje rodyti, nebijant nieko, savo jausmus. Deja nežinau kur ieškoti pagalbos. O dar kita bėda, kad visiškai praradau tikėjimą žmonėmis. Jau nebežinau kuo tikėti ir ką daryti... Galėčiau eit lengviausiu keliu, bet perdaug atidaviau gyvenimui, kad imčiau ir pasiduočiau taip ilgai kovojusi. Nė už ką jiem neparodysiu savo silpnumo, nesuteiksiu jiems malonumo tuo pasidžiaugti...
Nukrypau nuo temos. Galvoje tokia košė, kad jau nieko nebesugaudau.

Vėl gelsvai sidabrinis, bedvasis ir toks melancholiškas mėnulis švelniai glosto mano lovą.
Slysta mano tamsiomis kojomis aukštyn.
Galiausiai pasiekęs virpančias lūpas, tarsi sustingsta ir lyg susigėdęs pasislepia už bevalio, vėjo ganomo, pilko debesies...

Tu numesk mane į prarają,
Kur nematysiu tavo akių.
Tu pasiimk mano širdį,
Kad būčiau šalia.

Tu užgesink mano skausmą
Savo meile tyra.
Tu nekankink mano kūno
Apkabink, bučiuok tik mane.

Tu paprašyk mano rankos
Ir atsakysiu tau ne...


Esu kvailas, iš meilės dustančia širdim, padaras. Na kas per protas pasakyti ne žmogui su kuriuo noriu praleist savo tokį trumpą gyvenimą. O dabar jis išvažiavo... Kvailas įgimtas vadovavimasis protu. Ir vistiek aš laiminga... Valio. Paplosiu sau gulėdama karste...

Prakeikta galva jau n-tąją dieną mane erzina. Jausmas lyg galva būtų pripūstas balionas spaudžiamas vandens... Velniop viską..... Bet ne, pamiršus mulkę migreną gyvenimas savaip nuostabus:)

Tampu pasipūtėle... brrrrr bjauru:) vis labiau jaučiu kaip kyla tas slapukas ego, kai girdžiu pagyras dėl savo kūrybos...


Ech ką jau padarysi teks tapt egoiste:D


Ego tūno kertėje,
Pasislėpęs po delčia.
Tysta mažos jo rankutės
Link durelių tos širdutės.