rašyk.lt: Dienoraštis / Šioks Toks / ***

„Kūryba taip pat ateina iš tos slėpiningos srities, kuri dabar jau moksliškai įvardijama kaip ketvirtasis erdvės matavimas, paralelinė erdvė ar subtilusis pasaulis.“

http://www.alfa.lt/straipsnis/10620181/?Vunderkindes.is.JAV.lietuviski.peizazai=2011-02-24_07-41

2011-02-24 09:05

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Blogas komentaras Rodyti?

2011-02-24 10:54

Trantsliukatoriuts Agu Kitkits

Va, pats paratsiau, propetsoriuts Kytkinats, tstai its ko pataulyje atsiranda kūrypa, taip taip taip.
Latsiniai.Pa ir pū.

Konstantinas Monastyrskis – Sertifikuotas mitybos konsultantas (Certified Nutritional Consultant) ir Amerikos mitybos Konsultantų Asociacijos (American Association of nutritional Consultants) narys. 1976 metais baigė Lvovo Medicinos instituto farmacijos fakultetą. Konstantinas tyrinėja maitinimosi ir skrandžio bei žarnyno ligų, taip pat angliavandenių apykaitos sutrikimo (hiperglikemija, cukrinis diabetas, apkūnumas, nutukimas) tarpusavio ryšius.
Dėka jo paties sukurtų ir išdėstytų jo knygose principų, Konstantinas nugalėjo užleistą II–ojo tipo cukrinį diabetą, chronišką nuovargį ir depresiją, riešo kanalo sindromą (carpal tunnel syndrome), chronišką haimoritą, parodontozę, dirgliosios žarnos sindromą, nutukimą ir daugelį kitų „ligų nuo maisto“, kurios šiandien kamuoja ne tik jo amžininkus, bet ir jų vaikus bei tėvus.
Konstantinas parašė keturias populiarias knygas: „Funkcinis maitinimasis“ (2000 m.), „Angliavandenių apykaitos sutrikimai“ (2002 m.), „Grėsmė skaidulai“ („Fiber Menace“, 2005 m.) ir „Vidurių jutimas“ („Gut Sense“, 2009 m.). Jis publikavo daugiau kaip 200 straipsnių sveikatos ir mitybos klausimais populiariausiuose rusakalbiuose leidiniuose JAV. Taip pat jis yra autorius populiariausio angliško tinklalapio www.GutSense.org , skirto skrandžio–žarnyno trakto ligoms.

Cholesterolis – kaip noriu, taip ir pasuku
Konstantinas Monastyrskis

„Cholesterolis labai svarbus mūsų organizmui: jis yra pagrindinis membranos, supančios visas gyvas ląsteles, komponentas ir bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintezuojasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.
Straispsnis „Cholesterolis“, enciklopedija „Britanika“.

Kur šuo pakastas?

Metodinė ir klinikinė bazė kovoje su aukštu cholesteroliu remiasi tyrimų rezultatais, iškraipytais vardan vaistų gamintojų, klinikinių laboratorijų, draudimo kompanijų ir gydytojų, praktikuojančių tai, geriausiu atveju, neveiksmingam, o blgiausiu atveju – mirtinai pavojingam gydymui, materialinių interesų. Spręskite patys – ar cholesterolis jums baisus priešas, ar neįkainojamas draugas.
Žmogaus organizme yra 200-350 gr endogeninio (vidinio) cholesterolio, kuris sintezuojasi kepenyse nepriklausomai nuo maisto sudėties ir neturi absoliučiai jokio ryšio su cholesteroliu lėkštėje. Todėl 1-2 gramai maistinio cholesterolio per dieną – mažiau vieno procento – nedaro jokio poveikio organizme vykstantiems procesams.
Motinos pienas turtingas cholesteroliu (14 mg šimtui gramų) ir turi ypatingo fermento, kuris leidžia kūdikio organizmui įsisavinti cholesterolį. Žindomiems ir augantiems vaikams reikalingas riebus ir cholesteroliu turtingas maistas, kad galėtų pilnavertiškai vystytis ir funkcionuoti smegenys, nervų sistema, kaulų audiniai, imuninė sistema ir metabolizmas.
Fiziologiniu požiūriu, suaugusio žmogaus organizmas iš principo nesiskiria nuo vaiko organizmo, o pagyvenusio žmogaus organizmas reikalauja dar daugiau maistinių riebalų ir cholesterolio, nes blogiau juos įsisavina. Maistinių riebalų ir cholesterolio ribojimas vaikų, paauglių, aktyvių suaugusiųjų ir pagyvenusių žmonių racione – viena iš priežasčių, kodėl sutrinka vaikų vystymasis, kodėl tankiau serga ir greičiau sensta suaugusieji ir kodėl paansktyvėja pagyvenusių žmonių mirštamumas nuo degeneracinių ligų. Procesas žymiai pagreitėja, kuomet nuriebalinta dieta derinama su vaistais cholesteroliui mažinti.
Cholesterolis yra pagrindas lytinių hormonų (androgeno, testosterono, estrogeno, progesterono) sintezei. Lytinių organų išsivystymas ir sveikumas priklauso nuo kūdikių ir suaugusiųjų mitybos. Nevaisingumas, amenorėja (mėnesinių nebuvimas), impotencija, frigidiškumas, ankstyvas klimaksas, šlapimo ir lytinių organų ligos – visa tai neišvengiama nuriebalinto maisto ir vaistų, mažinančių cholesterolį, pasekmė.
Cholesterolis – bazė tulžies susidarymui, kuri būtina, kad galėtume virškinti, įsisavinti ir asimiliuoti nepakeičiamus riebalus iš maisto. Riebalų ir maistinio cholesterolio trūkumas maiste – pagrindinė blogojo cholesterolio lygio kilimo ir gerojo cholesterolio lygio kritimo, taip pat tulžies akmenligės ir tulžies pūslės pašalinimo priežastis, kadangi nepanaudota tulžis sudaro sąlygas iš tulžies druskų susidaryti smėliui ir akmenims.
Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo ląstelių vidaus struktūrą nuo laisvųjų deguonies radikalų griaunamojo poveikio.
Cholesterolis vaidina svarbų vaidmenį palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę.
Maistas be riebalų ir cholesterolio sugriauna žarnyno gleivinės nepralaidumą (leaky gut syndrome) ir tai leidžia toksinams iš žarnyno patekti į kraują.
Kiekviename antinksčių žievės grame yra 100 mg cholesterolio. Kodėl tiek daug? „Antinksčių žievė – gyvybiškai svarbus organas. Jo pagaminti steroidiniai hormonai, kurie sintezuojasi daugiausiai iš cholesterolio, – kortikosteroidiniai hormonai ir maža dalis lytinių hormonų – dalyvauja medžiagų apykaitos ir energijos reguliacijoje. Įvairi kortikosteroidų įtaka visų rūšių medžiagų apykaitai, kraujagyslių tonusui, imunitetui ir kt. daro antinksčių žievę svarbiausia gyvybingumo palaikymo sritimi ne tik paprastomis sąlygomis, bet ir prisitaikymo prie įvairių stresų metu.
Kiekviename galvos smegenų ir nervinių audinių grame yra 20 mg cholesterolio.
Cholesterolis būtinas tam, kad smegenyse normaliai veiktų serotonino receptoriai.
Serotonino trūkumas siejamas su depresija, agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.
Vitaminas D sintezuojasi iš cholesterolio saulės šviesos dėka.
Vitaminas D (ir atitinkamai cholesterolis) būtinas vaisiaus ir kūdikio vystymuisi bei augimui, kaulų audinių regeneracijai ir mineralizacijai, normaliai nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralinės apykaitos reguliacijai, imuniteto palaikymui, dauginimosi organų veiklai.
Tai, taip sakant, baziniai faktai... Informacija iš bet kurio žmogaus fiziologijos vadovėlio. Sutikite, evoliucija – toli gražu ne kvaila. Jeigu cholesterolis būtų toks kenksmingas sveikatai, evoliucija seniai būtų išbrokavusi individus su aukštu cholesterolio kiekiu – jie būtų išmirę. Vienok, jie ne tik kad nedingo nuo žemės paviršiaus, bet ir perdavė mums savo genus, o kartu su jais ir unikalią galimybę sintezuoti su amžiumi vis daugiau ir daugiau cholesterolio organizmo reikmėms:
„Cholesterolio kiekio norma žmogaus kraujo plazmoje keičiasi su amžiumi. Nuo 18–20 metų prasideda laipsniškas, nepaliaujamas cholesterolio koncentracijos kraujyje didėjimas ir vyrams tęsiasi iki 50 metų, o moterims iki 60–65, kol pasiekia tam tikrą pastovų lygį“.
Tipinis cholesterolio kiekis kraujyje 20–mečiams – apie 210 mg/dl, o 60–mečiams – iki 280 mg/dl.
Taip taip, būtent auga, o ne mažėja... O tie, kurių lygis yra žemas – pasmerkti ankstyvai mirčiai. Būtent tokia buvo pagrindinė 30–metų cholesterolio kiekio ir mirtingumo ryšio tyrinėjimo, kuris vyko Framinghame (Masačiusetso valstija), išvada. Šiuo tyrimu, kaip ne keista, rėmėsi anticholesteroliniai lobistai, pateisindami ir gindami savo interesus.
Šios išvados net... 1987 metų. O štai naujesnė informacija:
„Mūsų duomenys patvirtina ankstesnes išvadas apie didesnį pagyvenusių žmonių su žemu cholesterolio kiekiu kraujyje mirtingumą, ir parodo, kad nuolatinis žemas cholesterolio kiekis faktiškai padidina mirties riziką“.

Tai kur šuo pakastas? Kodėl iki šiol niekas neuždraudė vaistų nuo cholesterolio? Kodėl rizikos rodikliai buvo sumažinti nuo 220 iki 200 mg/dl? Kodėl kraujo tyrimai kelia paniką visiškai sveikiems žmonėms?
Todėl, kad visų be išimties sveikų amerikiečių, kuriems per 40 metų, cholesterolio kiekis kraujyje žymiai aukštesnis nei 200 mg/dl, ir tai automatiškai įtraukia daugiau nei 60 milijonų žmonių į ligonių sąrašą.
Ir todėl, kad, pagal ekspertų paskaičiavimus „kova“ su cholesteroliu vien tik JAV per metus atsieina 120 milijardų dolerių.
Ir todėl, kad vien tik 2001 metais penkių pagrindinių vaistų nuo cholesterolio – Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol ir Lipitor – pardavimas sudarė 25,6 milijardus dolerių...
Ir todėl, kad pacientas, kuris vartoja vaistus nuo cholesterolio, privalo lankytis pas gydytoją kas 2–3 mėnesius įsitinkinti, kad jo kepenys nepažeisti šių vaistų.
Ir todėl, kad cholesterolio kiekio kraujyje tyrimas, ekspertų paskaičiavimu klinikų laboratorijoms atneša daugiau kaip 60 milijardų dolerių pelno per metus.
Todėl, kol jums – be galo baisu, o jiems – be galo pelninga, pamišimas tęsis... „Beprotiškai pelningos“ pusės mes kol kas įtakoti negalime, o štai padaryti taip, kad nebūtų baisu – tai ne problema. Taigi, imkime ir išsiaiškinkime!

Dar tik hipotezė, o jau reikia gydytis...

Įsivaizduokite tokią situaciją... Jūs ateinate pas gydytoją ir skundžiatės galvos skausmu. Gydytojas kruopščiai jus apžiūri ir... pasiūlo atlikti kaukolės trepanaciją. Jūs klausiate:
– Gydytojau, kam man kaukolės trepanacija?
– Jums juk skauda galvą...
– Ir tai padės?
– Negaliu garantuoti, bet yra tokia hipotezė, kad galvos skausmas susijęs su padidėjusiu spaudimu kaukolės viduje... Padarysime angelę, išleisime „garą“, nukris spaudimas, tikėsimės, kad skausmas praeis...
– Gydytojau, ar tai pavojinga?
– Nesijaudinkite! Užtaisysime angelę, išrašysime antibiotikų, laikysitės dietos, ir viskas bus gerai... koks Jūsų draudimas?

Šiam atvejui netgi galima pritaikyti Persigo postulatą, kuris teigia, kad „Protingų hipotezių, paaiškinančių tam tikrus reiškinius, skaičius begalinis“... Kitais žodžiais tariant, hipotezė visuomet atsiras, kad tik būtų poreikis – pagal įvairius paskaičiavimus, amerikiečių padidinto cholesterolio kiekio kraujyje profilaktikai kasmet išleidžiama daugiau kaip 120 milijardų dolerių, ir šios išlaidos nuolat didėja. Į šį gigantišką skaičių įeina: vaistų cholesterolio kiekiui kraujyje mažinti kaina, vizitų pas gydytojus ir laboratorinių kraujo bei kepenų fermentų tyrimų kaina. Į šią sumą žinoma neįeina šimtai milijardų dolerių, kurie išleidžiami gydant šios beprotiškos bakchanalijos pasekmes...
Palyginimui: 2002 metais JAV karinis biudžetas sudarė 330,6 milijardus dolerių – tai tik tris kartus daugiau, nei išlaidos, skirtos kovai su cholesteroliu.
O viskas prasidėjo nuo triušienos...
Cholesterolio naikinimas siekiant išvengti širdies–kraujagyslių ligų prasidėjo dar gerokai prieš beždžiones, dar absurdiškesnės teorijos bazėje. Deividas Kritčevskis, rusų kilmės amerikiečių mokslininkas, aprašė aterosklerozinių plokštelių susidarymą triušių arterijose, kai į jų pašarą buvo įmaišyta sintetinio cholesterolio. Remiantis tuo buvo padaryta absurdiška išvada: jeigu triušiams, tai, suprantama, ir žmonėms. Ir, jeigu žmogui, kaip ir triušiui, neduoti cholesterolio, tai nesusidarys ir aterosklerozinės plokštelės!
Kame čia absurdas? Absurdas tame, kad triušiai, skirtingai nuo beždžionių ir nuo žmonių, – šimtaprocentiniai vegetarai, ir žolėje, kuria jie minta milijonus evoliucijos metų, cholesterolio išvis niekada nebuvo!
Sutikite, jeigu triušį, kaip beždžionę, maitinti cholesteroliu, gyvulinės kilmės organiniu junginiu, arba kokiu nors kitu, svetimu jo organizmui maistu, tai jis, žinoma, pastips anksčiau laiko ir nebūtinai nuo infarkto...
Ir vėlgi, sutikite, jeigu jus ar mane, kaip triušį, maitinti tik ganyklos žole, arba, kaip makakas, tiktai bananais – mes taip pat ilgai netempsime. Pseudomokslinių faktų marazminėse interpretacijose – ši, ko gero, viena iš tragiškiausių. Tarp kitko, marazmo būsena – tai liga dėl baltymų trūkumo, t. y. mėsos, kurios, kaip žinoma, be riebalų nebūna!
70–ųjų metų pradžioje, kai aš mokiausi Lvovo medicinos institute, mums aiškino, kad cholesterolio kiekio kraujyje tyrimai daromi tam, kad nustatyti kepenų ligas: kuo žemesnis cholesterolio kiekis – tuo blogiau, kuo arčiau mirties – tuo jis žemesnis.
Taigi, kaip galėjo nutikti tokia betvarkė?

„Egzistuoja trys melo rūšys: melas, įžūlus melas ir statistika“. (Markas Tvenas)

Statistikos – aukštosios matematikos mokslo srities – aš nestudijavau. Tačiau man viskas tvarkoje su matematika ir sveiku protu, kad galėčiau išanalizuoti elementarius faktus.
Štai, pavyzdžiui...
Vienoje karalystėje, vienoje nuošalioje apskrityje teka upė. Ant dešiniojo ir kairiojo upės kranto stovi po kaimą – panašiai kaip Niujorkas ir Naujasis Džersis per Hudzoną, tik namai ten žemesni, laukai platesni ir upė siauresnė. Tai sakau todėl, kad ir oras, ir pajamos, ir derlius vienodas abiejose pusėse, tai, suprantama, ir ligos beveik tos pačios, kas labai svarbu „eksperimento tikslumui“.
Kad lengviau būtų skaičiuoti, tarkime, kad kiekviename kaime įregistruota lygiai po 2000 žmonių, o aš – didis mokslininkas, kuris užsibrėžė įrodyti, kad alkoholizmo lygis kairiąjame krante žymiai aukštesnis nei dešiniąjame.
Pavadinsime mūsų kaimus Žlobovas (kairysis krantas) ir Chamovas (dešinysis krantas). Tarkime, Žlobove 1998–2003 metais mirė 32 žmonės, iš jų keturi – nuo alkoholizmo (du girti paskendo, vienas nukrito nuo stogo, o paskutinįjį pervažiavo traktorius).
Chamove tuo pačiu laikotarpiu mirė 36 žmonės, ir tik du – nuo alkoholizmo (vienas nusigėrė „iki velniukų“, užmigo ir nebeprabudo, kitas – girtas įkrito į šulinį).
Dabar padarykime išvadas. Tarkim, aš noriu įtikinti apskrities valdžią pastatyti Žlobove blaivyklą:
Tyrimų analizė (I variantas).
Penkerių metų tyrimas, atliktas alkoholizmo ir kaimų, artimų savo demografine padėtimi, išsidėstymo upės krantų atžvilgiu ryšiui nustatyti, parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kairiojo kranto kaime 200% didesnis, nei dešiniojo.

Lentelėje išdėstyti tyrimo rezultatai:

Kaimas Žlobovas Chamovas Skirtumas
Gyventojų skaičius 2000 žmonių 2000 žmonių –
Mirtys nuo alkoholizmo 4 žmonės 2 žmonės 200%

Rekomendacijos. Remiantis statistine analize (paklaida +/-3%) rekomenduojame statyti blaivyklas kairiąjame upės krante, nes kaime, išsidėsčiusiame šioje geografinėje zonoje, alkoholizmo lygis aukštesnis 200% negu dešiniąjame krante. Tyrimo autoriai taip pat rekomenduoja užtverti kairįjį upės krantą, kad izoliuotų gyvenamąją zoną, nes 50% alkoholio aukų paskendo upėje. Dar labiau sumažinti mirtingumą galima pakeičiant šulinius į vandientiekio sistemas, nes 50% alkoholikų mirčių Chamove ištinka prigėrus šuliniuose.
Žudanti logika, bet ar tiesa? Ypač apskrities vyriausiajam sanitarijos gydytojui, kuris medicinos institute nestudijavo stastistinės analizės ir beatodairiškai tiki „mokslininkais“, juo labiau – didžiais. Žurnalistai taip pat nestudijavo ir taip pat – tiki. Štai kaip jie pakomentavo šių tyrimų rezultatus „spaudoje“:
„Apskrities naujienos – 2003 m. birželio 25 d. – Penkerių metų tyrimai, atlikti Žlobove ir Chamove, parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kaime, išsidėsčiusiame kairiąjąme upės krante, 200% didesnis nei kaime dešiniąjame krante. Remiantis šiais rezultatais, vyriausiasis apskrities sanitarijos gydytojas drg. Neubejus pasiūlė Žlobove pastatyti blaivyklą ir užtverti kairįjį upės krantą, nes 50% mirties priežasčių – paskendimas esant neblaiviems.
Dabar įsivaizduokime, kad Žlobovo meras nenori savo kaime turėti blaivyklos, ir davė man kyšį, kad apskrities valdžią įtikinčiau statyti blaivyklą Chamove. Pone mere, jokių problemų:
Tyrimų analizė (II variantas).
Penkerių metų ryšių tarp alkoholizmo ir kaimų su artima demografine padėtimi išsidėstymo upės krantuose tyrinėjimai parodė, kad mirtingumas nuo alkoholizmo kairiąjame upės krante esančiame kaime didesnis 0,1% nei dešiniąjame krante.
Lentelėje išdėstyti tyrimo rezultatai:

Kaimas Žlobovas Chamovas Skirtumas
Gyventojų skaičius 2000 žmonių 2000 žmonių –
Mirtys nuo alkoholizmo 4 žmonės 2 žmonės 200%
Mirtingumas procentais 0,2% 0,1% 0,1%

Rekomendacijos. Statistinė penkerių metų laikotarpio mirčių nuo alkoholizmo atvejų analizė (paklaida +/–3%) neparodė didelio skirtumo tarp Žlobovo ir Chamovo kaimų mirtingumo nuo alkoholizmo. Esant 0,1% skirtumui tarp mirtingumo nuo alkoholio kaimuose, tikslingiau statyti blaivyklą Chamove, kuris yra tame pačiame krante kaip ir apskrities ligoninė. Ne mažiau įtikinama logika... Centrinis spaudos organas apibendrino ir pateikė mano išvadas skaitytojui suprantama kalba:
„Apskrities naujienos – 2003 m. birželio 25 d. – Be abejo, kuo blaivykla arčiau ligoninės, tuo saugiau ištikus sunkiam apsinuodijimui alkoholiu, kuomet nukentėjusiajam reikalinga reanimacija, o ne šaltas dušas. Mokslininkai pagaliau išsprendė ilgus metus trunkantį ginčą kur statyti blaivyklą, Chamovo naudai. Mirtingumas nuo alkoholizmo Žlobove aukštesnis 0,1% nei Chamove, tačiau Chamovas yra tame pačiame upės krante kaip ir apskrities ligoninė. „Kuomet kalba eina apie gyvybę ir mirtį, 15 minučių greitosios pagalbos brigadai reiškai daugiau negu kažkokie 0,1 procento!“ – rezultatus susumavo apskrities vyriausiasis sanitarijos gydytojas gerb. Neubejus ir patvirtino apskrities administracijos sprendimą blaivyklą statyti Chamove.

Štai jums ir statistika! Kaip noriu taip pasuku... Arba, gyd. Dramondo Renny (Drummond Rennie, MD), prestižinio žurnalo „The Journal of American Medical Association (JAMA, Amerikos medicinos asociacijos žurnalas), tos pačios asociacijos, kurios nariais yra visi Amerikos gydytojai, kurių pavardės pažymėtos magiškaisiais M.D. (medical doctors), vyr. redaktoriaus pavaduotojo žodžiais:
„bet kuris žmogus, daug ir su susidomėjimu skaitantis (medicininius) žurnalus, turi pripažinti, kad nėra jokių kliūčių spausdinti informaciją apie atsitiktinius tyrinėjimus. Kad ir kokie šie tyrimai būtų padriki, hipotezės – banalios, nuorodos į literatūrą – šališkos ar linkę į asmeniškumą, kad ir kaip būtų iškreiptas sumanymas, metodologija – supainiota, rezultatų pristatymas – klaidingas, neaiškus ir prieštaringas, informacijos analizė – nukreipta savo interesams, argumentacija – neįtikinama, išvados – menkos ir nepagrįstos, gramatika ir sintaksė – pasibaisėtinos, – galiausiai jie vis tiek būna išspausdinti“. Po savaitės New York Times neiškentė ir medicininėse naujienose pakomentavo gyd. Renny:
„Tyrinėtojai nurodo daugybę faktorių, liudijančių apie tai, kad statistinės ir metodologinės klaidos kasdienis reiškinys (medicininėse) publikacijose ir kad autoriai dažnai neranda laiko aptarti (su skaitytojais) leistinas savo rezultatų interpretavimo ribas“.
Kaip matote reali situacija Niu–Chamove ir Niu–Žlobove mažai kuo, ar net iš viso niekuo nesiskiria nuo situacijos mūsų nuošalioje apskrityje. Ne, atsiprašau, skiriasi... Pelnu... Vienas reikalas – vienas–du tūkstančiai valstiečių, visai kitas – 270 milijonų apkvailintų amerikiečių, ypač, kai kalba eina apie jų gyvenimą ir mirtį.
Šiame kontekste (iškreiptų tyrimų) „prastūmimas“ įvairių Enro–nų ir WorldCom–mų – vaikelio vapaliojimas palyginus su tokiomis „pelningomis“ ligomis kaip aukštas cholesterolio kiekis kraujyje... Kas tai yra milijardas, kitas, o kartais ir dešimt pašalinių dolerių palyginus su pelnu, gaunamu parduodant vaistus „nuo cholesterolio“!
Viso labo tik penki pagrindiniai vaistai – Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol ir Lipitor – duoda 25,6 milijardus dolerių... Ir tai didmeninės prekybos doleriai! Kol jie pasiekia pacientus – suma dvigubinasi.

Kasmetiniai cholesterolio kiekio mažinimo kraujyje preparatų pardavimai:

VAISTAI FIRMA 1 DOZĖ MĖNESIO KAINA 2001 M. PARDAVIMAI
Pravachol (pravastatin Na) Bristol–Myers 40 mg 113,76 $ 2,173,000,000 $
Mevacor (lovastatin) Merck&Co 40 mg 122,16 $
Mevacor (lovastatin) Merck&Co 40 mg 122,16 $
Zocor (simvastatin) Merck&Co 40 mg 115,53 $ 7,179,000,000 $
Lecol (fluvastatin Na) Novartis 80 mg 58,62 $ 9,559,000,000 $
Lipitor (atorvastatin Ca) Phizer Inc. 40 mg 93,92 $ 6,400,000,000 $
VISO: 25,663,000,000 $

Sintetinių vaistų pelno norma svyruoja nuo 95% iki 99%. Dėl tokio pelno ir su tokiu pelnu iki pat šaknų „nupirksi“ kokius tik nori tyrimus ir kokius tik nori tyrinėtojus, ir, kaip patvirtina ir JAMA ir New York Times, šiuos tyrimus galima be jokių kliūčių publikuoti pačiuose „moksliškiausiuose“ žurnaluose, iš kurių po to ir semiasi informacijos „gydantys“ gydytojai – „kad ir kaip būtų iškreiptas sumanymas, metodologija – supainiota, rezultatų pristatymas – klaidingas, neaiškus ir prieštaringas, informacijos analizė – nukreipta savo interesams, argumentacija – neįtikinama, išvados – menkos ir nepagrįstos...“.
Taigi, kol kas manimi patikėkite žodžiu, kad cholesterolio „mažinimo“ „mokslinė“ bazė remiasi statistine analize, identiška žlobovinei ir chamovskinei! Tai, ponai, blogos naujienos.

Pagal statistiką jauni mirusieji sveikesni už senus...
Bet – tik pagal statistiką

Savo knygose aš tankiai remiuosi patirtimi – ir ligose ir sveikatoje – savo ir savo šeimos. Kai kurie skaitytojai mano, kad tai neteisinga. Sutinku. Jie teisūs dėl tos paprastos priežasties, kad vieno žmogaus ar vienos šeimos patirtis statistiškai niekam tikus. Tokiu atveju aš jiems aiškinu, jei aš praeityje būčiau buvęs sveikas, aš niekad nebūčiau grįžęs prie medicinos... Čia, kaip sakoma, nebūtų laimės, jei nelaimė nebūtų padėjusi. Tai štai. Prieš kokius šešis–septynis metus mes su mama (jai tuomet buvo 77 metai) nuvykome pas kardiologą. Ją ten apžiūrėjo, patikrino, apklausinėjo net už tris su puse tūkstančio dolerių, maloniai apmokėtus Medicare–om, po to rimtas gydytojas pasikvietė mus pas save į kabinetą:
– Gerb. Gorelik (mamos mergautinė pavardė), jūsų normalus spaudimas, labai gera kardiograma ir nuostabi echokardiograma. Mes neradome jokių problemų. Štai jums receptas dviems vaistams – vieni nuo cholesterolio, kiti nuo spaudimo, – pasakė jis ir ištiesė man receptus.
Vardan teisingumo reikia pažymėti, kad prieš mėnesį mamai buvo įstatytas į arteriją stentas – metalinis vamzdelis, panašus į spyruoklę, apsaugantis nuo infarkto. Po procedūros gydytojai nustebę pareiškė, kad visos kraujagyslės, išskyrus šią vienintelę susiaurėjusią arteriją, pas mamą „kaip pas jaunuolę“...
Čia sureagavau aš:
– Atsiprašau, gydytojau, bet jeigu mamai viskas gerai, kam jūs jai išrašėte vaistų?
– Šiaip, dėl viso pikto, – atsakė jis. – Tegul geria po ¼ tabletės... Čia labai maža dozė.
– Bet, gydytojau, atleiskite, ji gi neturi jokių nusiskundimų! – vėl paprieštaravau aš.

Kaip dažnai būna tokiose situacijose, mūsų gydytojas sukryžiavo rankas ant krūtinės, ant jo lūpų pasirodė klaidžiojanti lengvo nepasitenkinimo šypsenėlė, antakiai pakilo į viršų, ant kaktos įsirėžė raukšlės, akyse – aiškus nepritarimas, ir po trumpo apmąstymo („iš kur gi atsirado šis avinas...“ jis daugiareikšmiškai pratarė:
– Framingham... – pabraukdamas ištartą žodį parodomuoju pirštu rezidento Klintono stiliumi, kai šis tvirtino, kad tarp jo ir Monikos Levinski sekso nebuvo.
– Framingham what? – naiviai paklausiau aš.
– Framinghamo tyrimo rezultatai parodo, kad cholesterolio sumažinimas 1% sumažina riziką susirgti koronarine širdies liga 2%, – pradeklamavo gydytojas, ištiesė man receptą ir, pažiūrėjęs lediniu žvilgsniu, leido suprasti, kad konsultacija baigta...

Kaip jūs jau tikriausiai supratote, mama „dėl viso pikto“ nepradėjo vartoti šių vaistų, nes pašalinio poveikio sąrašo ilgis buvo beveik toks pat kaip ir šio straipsnio. Žinoma, mes nebegrįžome pas šį „rūpestingą“ gydytoją, kaip ir kad jūs niekada nebegrįžtumėte į restoraną, kuriame jums buvo patiekti sugedę kiaušiniai arba jums būtų prispjaudę į lėkštę...
Tai kas gi tas paslaptingasis Framinghamas, kuriuo taip padlaižiaudamas rėmėsi gydytojas? Viso labo tai tik mažas nuošalus miestelis Masačusetse, į kurį 1948 metais supuolė kaip skėriai ant žalumos, gydytojų ordinas, dietologai ir statistai, kad per ilgus 30 metų išnagrinėtų eilinio amerikiečio gyvenimo ir mirties priežastis, tiksliau 5209 baltųjų vyrų ir moterų nuo 30 iki 60 metų amžiaus. Šį epochos renginį, kurio pavadinimas Framingham Heart Study (Framinghemo širdies tyrimas) finansavo JAV Nacionalinis Širdies Institutas (National Heart Institute). Pagal šio tyrimo rezultatus nuo 1950 m. iki šių dienų buvo publikuota 979 mokslinių darbų. Mokslininkai pagaliau nustatė „tikrąsias“ širdies-kraujagyslių ligų priežastis... Kokios jos?
Nenuvirskite nuo kėdės:
– Amžius – kuo jūs senesnis, tuo blogiau...
– Lytis – vyrams didesnė rizika...
– Rūkymas...
– Per mažas judėjimas...
– Nutukimas ir cukrinis diabetas...
– Aukštas kraujo spaudimas...
– Cholesterolis...

– Konstantinai, susimilkite, – pasakysite jūs, – bet gi visa tai jau buvo žinoma caro Goroxho laikais. Ar reikėjo veltui praleisti 30 metų ir išleisti vieną–kitą milijoną dolerių, kad sužinotume tai, kas ir taip akivaizdu! O ką cholesterolis?

O štai čia viskas priklauso nuo to, kaip manipuliuoti statistika ir kaip tai komentuoti. Vienų šaltinių teigimu kaltas aukštas cholesterolio kiekis, kitų – žemas.
Spręskite patys.
Leisiu sau dar kartą pacituoti straipsnį „Cholesterolis ir mirtingumas, 30 metų tyrinėjimai Framingheme“ iš prestižinio žurnalo Journal of American Medical Association:
„Nustatytas tiesioginis ryšys tarp sumažėjusio cholesterolio kiekio kraujyje pirmaisiais 14 metų (po 50 – K.M.) ir mirtingumo vėlesniais 18 metų. Kiekvienas 1 mg/dl cholesterolio kiekio kraujyje kritimas per metus padidina riziką bendram mirtingumui ir mirtingumui nuo koronarinių širdies ligų atitinkamai 11% ir 14%“.
Taip taip, jūs nesuklydote. Sutinkant su autorių analizės duomenimis, kuo žemesnis cholesterolio kiekis, ypač perkopus 50 m. ribą, tuo didesnis mirtingumas. Keisčiausia šioje istorijoje tai, kad mamos kardiologas ir populiarioji spauda, remdamasi šiuo straispniu, iki šiol viską teigia visiškai priešingai, būtent – „cholesterolio lygio sumažinimas 1% (per metus) sumažina mirtingumo nuo koronarinių širdies ligų riziką 2%, nors tokių duomenų straipsnyje iš vis nėra.
Dar didesnį susidomėjimą ir pamokymą teikia finalinis gydytojo Viljamo Kastelio, Framinghemo tyrimų direktoriaus (Dr William Castelli, the director of Framingham Heart Study) apibendrinimas:
„Kas Framinghame kuo daugiau valgė sočiųjų riebalų, kas kuo daugiau valgė cholesterolio, kas kuo daugiau gavo kalorijų, tuo žemesnis buvo to žmogaus cholesterolio kiekis kraujo serume... Mes pastebėjome, kad kuo daugiau žmonės vartojo cholesterolio, kuo daugiau jie valgė sočiųjų riebalų, kuo daugiau vartojo kalorijų, tuo mažesnis buvo jų svoris ir tuo labiau jie buvo fiziškai aktyvūs“.

– Konstantinai, tai mus apgaudinėja?

Apgaudinėja – čia švelniai pasakyta! Jus kvailina iškraipydami statistiką... Ir štai kodėl:
Pirmiausiai, kuo vyresnio amžiaus žmogus, tuo jo cholesterolio kiekis kraujyje didesnis. Tai tokia pat tiesa, kaip kad Žemė – apvali. Taip jau sukurtas mūsų organizmas: senatvė, žili plaukai, raukšlės ir cholesterolis eina koja kojon.
Antra, kuo senesnis žmogus, tuo didesnė mirties rizika, tame tarpe ir nuo infarkto ar insulto. Jeigu nuo 30 iki 50% visų mirčių ištinka dėl širdies ir kraujagyslių ligų, cholesterolio kiekis kraujyje „vyresnio amžiaus mirtininkų“ grupėje bus atitinkamas jų amžiui, t. y. bus aukštesnis negu tokioje pat dvidešimtmečių grupėje.
Sutikite, tokioje situacijoje ieškoti ryšio tarp cholesterolio ir širdies ligų lygiai tas pats kaip ieškoti ryšio tarp žilų plaukų ir infarkto, nekalbant apie tai, kad bandyti išvengti infarkto nudažant žilus plaukus L‘Oreal dažais kvaila.
Būtent tokios gudrybės su Framinghemo statistika ir ėmėsi mažiau skrupulingi tyrėjai, susiedami mirtingumo lygį su cholesteroliu, nors iš anksčiau žinojo, kad kuo senesnis žmogus, tuo jo cholesterolio kiekis kraujyje didesnis nepriklausomai nuo mirties priežasties. Taigi, kaip noriu taip ir pasuku...
Įdomu pažymėti, kad tas pats Nacionalinis širdies institutas (JAV) dar 70–ųjų metų viduryje nustatė amžiaus ryšį: tais metais „aukštas“ cholesterolio lygis nuo 60–ties metų prasidėdavo nuo 300 mg/dl, o ne kaip dabar – visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, – nuo 200.
Lieka tik pridurti, kad žemas cholesterolio kiekis – nesveikų kepenų požymis ir charakteringas sergantiems cirozės, hepatito C, AIDS arba cukrinio diabeto paskutinėmis stadijomis. Kaip jau rašiau anksčiau, dar visai neseniai cholesterolio kiekio kraujyje tyrimus atlikdavo ne dėl jūsų kraujagyslių tyrimo, o kad nustatytų kepenų būklę. Kuo mažesnis – tuo kepenys labiau pažeistos. Juo labiau, tokio tipo ligoniai (su žemu cholesteroliu) miršta žymiai anksčiau, negu spėja sugadinti širdies ir kraujagyslių ligų statistiką.
Jeigu Framinghemo statistika paskatino jūsų kraujo tyrime „raganų medžioklę“, tai „gydymas“ nuo cholesterolio tapo neišvengiamu ir superpelningu to rezultatu. Kaip sakoma, kuo didesnis pelnas, tuo smarkiau iškraipoma statistika.

Tegul jie įrodo, kad aš – kupranugaris, tada aš nustosiu į juos „spjaudyti“...

„Monastyrskis tvirtina: mums meluoja, netikintys tikina: Monastyrskis kliedi; vyras reikalauja: duok man lašinių: aš panikoje... Kuo tikėti?“
Taip, dilema... Leiskite patarti: tikėkite tiktai faktais! Todėl imkime ir detaliau išnagrinėkime Framinghemo tyrimo rezultatus ir cholesterolio ryšį su širdies ir kraujagyslių ligomis:

Jeigu jums mažiau nei 50 metų, per ateinančius 30 metų rizika numirti nuo bet kokios ligos cholesterolio kiekiui padidėjus kas 10 vienetų jums padidėja 5%. Kitaip tariant, jeigu jūsų cholesterolio kiekis 300 mg/dl, rizika jums numirti per ateinančius 30 metų yra 50% didesnė, nei vyrams ar moterims, kurių cholesterolio kiekis 200 mg/dl.
Jeigu jums mažiau nei 50 metų, per ateinančius 30 metų rizika numirti nuo širdies–kraujagyslių ligų cholesterolio kiekiui padidėjus kas 10 vienetų jums padidėja 9%. Kitaip tariant, jeigu jūsų cholesterolio kiekis 300 mg/dl, rizika jums numirti per ateinančius 30 metų yra 90% didesnė, nei vyrams ar moterims, kurių cholesterolio kiekis 200 mg/dl.
Jeigu jums daugiau nei 50 metų, tuomet kuo mažesnis cholesterolio kiekis, tuo didesnė rizika numirti nuo bet kokių ligų.

Prieš pratęsiant, užduokime sau paprastą klausimą: koks gi cholesterolio kiekio ir mirtingumo tarpusavio ryšys?
Žinoma, pats artimiausias. Cholesterolio kiekis – kaip ir žili plaukai, ir plikė, ir raukšlės, ir toliaregiškumas – didėja su amžiumi: kuo anksčiau atsiranda žili plaukai arba plikė – tuo anksčiau ateina senatvė; kuo anksčiau atsiranda raukšlės arba pradedami nešioti akiniai – tuo anksčiau ateina senatvė; kuo anksčiau padidėja cholesterolio kiekis – tuo anksčiau ateina senatvė. Dabar, tarkim, aš jums pasakysiu, kad senatvė ateina dėl nuplikimo arba senatvė – nuo raukšlių arba nuo akinių... Jūs nusijuoksite ir mane ištaisysite: „Konstantinai, jūs viską supainiojote – nuplikimas atsiranda dėl senatvės, raukšlės ir akiniai – taip pat... Tai supranta net ir pirmaklasis!“
Tas pats su žilais plaukais, parodontoze, regėjimu ir t.t. Kuo daugiau žilų plaukų, daugiau iškritusių dantų, katarakta arba glaukoma iki 50–ties – tuo didesnė mirties rizika. Po 50–ties visa tai jau nebeturi reikšmės, nes daugelis vyrų ir moterų tokio amžiaus jau būna pražilę, be dantų ir su akiniais... Taip taip, ir su padidėjusiu cholesterolio kiekiu kraujyje, tačiau tai statistiškai nebeturi jokios reikšmės, apie ką, tiesą sakant, nesusigaudydami ir kalba tyrimo autoriai.

– Konstantinai, kodėl gi po 50–ties žemas cholesterolio kiekis didina mirtingumo riziką?
Ogi dėl tos pačios paprastos priežasties, dėl kurios aukštas kiekis didina mirtingumo riziką iki 50–ties.
Taip kad cholesterolis, kurio kiekis matuojamas jūsų kraujyje, yra gaminamas tik jūsų kepenyse, ir todėl mažas jo kiekis visada pasako, kad sergama kepenų ligomis. O kur nesveikos kepenys – ten ne už kalnų ir visi kiti nesusipratimai...

Dabar leiskite man užduoti jums kelis kvailus klausimus:

– Jeigu žemas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų bendrą mirtingumo riziką padidina 11% kiekvienam 1 mg/dl cholesterolio sumažėjimui, kodėl jūs geriate vaistus nuo cholesterolio mažinimo? (Atsakymas: „Visi geria“).
– Jeigu žemas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų mirtingumą nuo širdies–kraujagyslių ligų kiekvienam 1 mg/dl cholesterolio kiekiui padidina 14%, tai kodėl jūs geriate vaistus nuo cholesterolio mažinimo? (Atsakymas: „Kad ilgiau gyvenčiau“.)
– Jeigu jūsų cholesterolio kiekis žemas dėl vaistų vartojimo, ar nepadidėja jūsų mirties rizika? (Atsakymas: „Žinoma, padidėja“.)
– Jeigu vaistai nuo cholesterolio kiekio mažinimo uždrausti žmonėms su nesveikomis kepenimis, ar negali jie pakenkti jūsų kepenims? (Atsakymas: „Žinoma, gali“.)
– Jeigu cholesterolio kiekis mažinamas vaistais, ir to proceso metu atliekamas kraujo tyrimas tam, kad įvertinti jūsų kepenų būklę, tai ar negali tie vaistai pakenkti jūsų kepenims? (Atsakymas: „Žinoma, gali“.)
– Jeigu mano gydytojas būtų žinojęs apie ką rašė „Jamoje“ (Journal of American Medical Association) dar 1987 metais, ar jis man būtų išrašęs vaistų nuo cholesterolio mažinimo? (Atsakymas: „Žinoma, ne“.)
– Jeigu aš žinočiau, kad aukštas cholesterolio kiekis vyresniems nei 50 metų – angliavandenių apykaitos sutrikimo pasekmė, ar stengčiausi jį pašalinti? (Atsakymas: „Žinoma, kad stengčiausi!”.)
– Jeigu aš žinočiau apie šių tyrimų rezultatus, džiaugčiausi padidėjusiu cholesterolio kiekiu po 50–ties? (Atsakymas: „Žinoma, džiaugčiausi!“.)
– Jeigu aš būčiau susipažinęs su šia informacija, ar vartočiau vaistus nuo cholesterolio mažinimo? (Atsakymas: „Niekada gyvenime!“.)

Vis dar abejojate? Daugelis rimtų tyrimų pakankamai aiškiai parodo, kad kuo jūs esate vyresni ir kuo didesnis jūsų cholesterolio kiekis kraujyje, tuo geriau jūsų sveikatai ir ilgaamžiškumui!
Štai, pavyzdžiui, ką šiuo klausimu rašė vienas vedančiųjų Anglijoje medicininis žurnalas „The Lancet“ 2001 metų vasarą:
„Mūsų duomenys patvirtina anksčiau gautas žinias apie daug didesnį vyresnio amžiaus asmenų mirtingumą su žemu cholesterolio lygiu ir parodo, kad pastoviai žemas cholesterolio kiekis kraujyje faktiškai padidina mirties riziką“.
O štai dar vienas naujesnis, tačiau ne mažiau įdomus tyrimas Europoje, kurio rezultatai buvo išspausdinti JAV, Archive of Internal Medicine, Amerikos medicinos asociacijos organe, kuriam priklauso visi M.D.:

„Aukštas bendras cholesterolio kiekis nesiejamas su padidėjusia mirties rizika nuo širdies–kraujagyslių ligų tarp asmenų, vyresnių nei 85 metai ir siejamas su mirtingumo sumažėjimu dėl visų kitų priežasčių“. Ne–sie–ja–ma...

Taip pat:
„...[nepriklausomai nuo MTL cholesterolio kiekio – red.] žemas DTL cholesterolio kiekis asocijuojasi su dvigubu (2.0) mirties nuo širdies–kraujagyslių ligų rizikos padidėjimu...“

Tai kaip, ar paskambino jūsų gydytojas, kad atšauktų vaistų Lipitor vartojimą jūsų vyresnio amžiaus mamai ar tėčiui? Turbūt dar ne... Jie, kaip angliškai sakoma, turi excuse (pasiteisinimą): juk jiems dar nėra 85–erių. Lauksime...

O štai mokslininkų iš San Francisko 350 tūkstančių (!) amerikiečių, vyresnių nei 20 metų, stebėjimo rezultatai: esant žemesniam nei 180 mg/dl cholesterolio kiekiui kraujyje insulto rizika padidėja 200%, rizika susirgti kepenų vėžiu – 300%, rizika susirgti plaučių emfizema ir astma – 200%, klinikinės depresijos ir savižudybės rizika – 200%, alkoholizmo ir narkomanijos rizika – 500% (University of California, San Francisco).

Dvylikos mokslinių darbų analitinės apžvalgos autoriai, siejantys cholesterolio kiekį kraujyje ir aterosklerozę, padarė išvadą, kad pristatytuose darbuose „...nebuvo įtikinamai parodytas cholesterolio kiekio kraujyje ir susirgimo arterijų ligomis tarpusavio ryšys“.

Dar 1999 m. vasario mėnesį vykusioje Amerikiečių kardiologų asociacijos konferencijoje buvo pristatytas tyrimas, kuriame žemas cholesterolio kiekis buvo siejamas su insulto rizika. Tyrimas parodė, kad asmenims, turintiems cholesterolio kiekį, žemesnį nei 180 mg/dl, insulto rizika yra dvigubai didesnė, negu tiems, kurių cholesterolio lygis 230 mg/dl.
Pasiknaisiojus giliau, tokių tyrinėjimų galima rasti tiek ir tiek... Tačiau, kaip jūs patys suprantate, įrodinėti, kad aš – ne kupranugaris – nedėkingas užsiėmimas... Jeigu kas nors netiki blaiviu protu, jeigu kas nors netiki bazine senėjimo fiziologija, jeigu kas nors netiki širdies ir kraujagyslių ligų raida, jeigu kas nors bando apgauti gamtą vaistais, – jų vistiek neįtikinsi. Todėl, kol aš „spjaudysiu“ ant jų absurdiškų teorijų, tegul jie įrodo, kad aš – kupranugaris...

„Juk tai ąžuolui kenkia..., – sako jai varnas iš ąžuolo. – Kai tik šaknis apnuoginsi, jis nudžiūti gali“. (I.A.Krylovas)

Taigi, iki 50–ties aukštas cholesterolio kiekis – tai „statistiškai“ blogai... Nenuostabu: „Cholesterolis (graik. cholz – tulžis + stereos – kietas; sinonimas cholesterolis). Formulė C27H46O.
Biologine prasme svarbiausias sterinų atstovas. Organizme atlieka daugybę įvairių fiziologinių funkcijų. Žinduoliams iš cholesterolio susidaro tulžies rūgštis, kortikosteroidiniai hormonai, lytiniai hormonai, vitaminas D3“ – teigia paskutiniojo leidimo Mažoji medicinos enciklopedija (MME) straipsnyje „Cholesterolis“, kurio autoriui ir redaktoriui sunku būtų papriekaištauti nekompetetingumu ar išankstiniu nusistatymu.
Na, o jei jis, „prakeiktasis“, atlieka tiek daug įvairiausių fiziologinių funkcijų, nereikia būti labai išmintingam, kad suprastum: kuo daugiau organizme yra problemų, tuo daugiau reikalingas tas pats cholesterolis... Ką ir patvirtina MME autoriai:
„Cholesterolio koncentracijos kiekio kraujyje padidėjimas paprastai pastebimas esant cukriniam diabetui, skydliaukės hipofunkcijai (hipotireozei) [sutrikusi skydliaukės veikla. – K.M.], podagrai, nutukimui, sergant hipertoninėmis ligomis, sergant kai kuriomis kepenų ligomis, esant stipriam galvos smegenų kraujotakos sutrikimui ir kt.“
Atkreipkite dėmesį, padidėjęs cholesterolio kiekis „paprastai pastebimas“ esant tipiniams angliavandenių apykaitos sutrikimams – „cukriniam diabetui, hipotireozei, podagrai, nutukimui, hipertoninėms ligoms“.
Ir toliau:
„Padidėjęs cholesterolio kiekis nustatomas ir sergant kai kuriomis infekcinėmis ligomis, ūmiais ir chroniškais žarnyno uždegimais, tirotoksikoze (hipertireoze), širdies nepakankamumu“, – tęsia autoriai.

Visa tai muilas, ypač tuomet, kai ligoniui išrašomi vaistai cholesteroliui, iš kurio sintezuojasi steroidiniai hormonai, „numušti“, o po to, jau dėl šių hormonų nepakankamumo susirgus ūmiomis infekcinėmis ligomis ir uždegimais – steroidiniai vaistai, kad sustiprintų imunitetą.
Lygiai taip pat kaip su I.A.Krylovo kiaule po ąžuolu...
Ar ne protingiau būtų šiuo atveju išrašyti ligoniui sviesto ar puodelį riebaus sultinio, kuris ne veltui liaudyje vadinamas „žydišku penicilinu“.

Tikiuosi dabar ir jums tapo visiškai aišku, kad:
Aukštas cholesterolio kiekis kraujyje iki 50–ties metų – rimtų organizmo problemų indikatorius. Pagrindinės problemos – angliavandenių apykaitos sutrikimas, virškinimo organų ligos ir infekciniai susirgimai.
Be abejo, turint tokią puokštę ligų palyginti jauname, iki 50–ties metų amžiuje, jūs turite ir žymiai didesnę mirties riziką nuo bet ko, negu bendraamžiai su žymiai žemesniu cholesterolio kiekiu. Taigi cholesterolis – viso labo tik sveikatos veidrodis, o ne ligų priežastis.
Aukštas cholesterolio kiekis, kuris kaip ne kaip, biologiniu atžvilgiu yra „svarbiausias sterinas“, apsaugo, o ne silpnina jūsų organizmą.
Mažinti cholesterolio kiekį vaistais, t. y. kovoti su nuosavu „gynėju“ ne dėl gyvenimo, o dėl mirties, šioje situacijoje taip pat netikslinga kaip ir treniruoti aklą vartininką JAV futbolo rinktinei...

Tai ką gi daryti? Kovoti su pasekmėmis (cholesteroliu) ar šalinti priežastis (ligas), dėl kurių jis padidėjęs?
Man atrodo, kad atsakymas aiškus net vaikui, kuris jau po pirmojo nudegimo niekada nebekiš piršto į ugnį.
Ir pagaliau, kad jūs nebeabejotumėte koks absurdiškas šiuolaikinis požiūris į „aukšto“ cholesterolio problemą (kuomet visus be išimties siuva pagal vieną kurpalį: daugiau kaip 200 – jau ligonis!), leiskite supažindinti jus su dar viena ištrauka iš MME (Mažoji medicinos enciklopedija):

„Cholesterolio kiekis žmogaus kraujo plazmoje keičiasi su amžiumi: jis daug žemesnis naujagimių (65–70 mg/100 ml), pirmaisiais gyvenimo metais cholesterolio kiekis padidėja daugiau negu dvigubai ir siekia panašiai 150 mg/100 ml, 7–8 metų vaikui cholesterolio kiekis kraujo plazmoje padidėja tik 10–15 mg/100 ml, ir lieka toks iki 13–14 metų, po to šiek tiek sumažėja. Sulaukus 18–20 metų, cholesterolio kiekis kraujyje pradeda palaipsniui, tačiau nesustodamas kilti ir kyla vyrams iki 50 metų, o moterims iki 60–65 metų, kol pasiekia tam tikrą nuolatinį lygį“.

Ne veltui oficialus „normalaus“ cholesterolio kiekis nukrito net iki 200 mg/dl: praktiškai visi sveiki amerikiečiai, sulaukę 40–45 metų, – kandidatai į vaistų vartojimą.
Sutikite, reikia labai–labai–labai daug „ligonių“, kad išsilaikytų ir augtų 25 milijardų dolerių verslas vien tik parduodant penkių pavadinimų vaistus „prieš cholesterolį“...

Anksčiau mes išsiaiškinome, kad, remiantis daugelio tyrinėjimų rezultatais, vyresniems nei 50 metų aukštas cholesterolio kiekis nebeturi didelės reikšmės sveikatai, netgi – kuo jis aukštesnis, tuo geriau, o kuo žemesnis – tuo didesnė mirties rizika, tame tarpe ir nuo infarkto ar insulto. Ir čia visiškai nėra jokios gudrybės, nes:
Aukštas MTL cholesterolio kiekis parodo efektyvų kepenų darbą. Kepenys dirba, kad galėtų patenkinti visus plastinius (atstatomuosius) ir imunogeninius (apsauginius) organizmo poreikius. (pasakykite savo kepenims AČIŪ!).
MTL cholesterolis (žemo tankio, taip vadinamas „blogasis”) organizmo reikmėms susidaro tik kepenyse – dėl vitamino D3 sintezės ir hormonų, prieš susidarant visų be išimties ląstelių membranoms.
Kuo didesnės organizmo reikmės (amžius, stresas, traumos, metų laikai ir t.t.), tuo kepenys daugiau sintetina MTL cholesterolio – hormonų sintezei, vitaminams ir kitoms fiziologinėms organizmo reikmėms.
Kuo mityboje mažiau maistinio cholesterolio, tuo daugiau kepenys turi sintetinti MTL cholesterolio, ypatingai svarbaus žarnyno gleivinės ląstelėms, kurios atsinaujina kas 24–48 valandas. (Taip, taip, taip, buvo atlikta daugybė tyrimų, kurių metu buvo taikyta dieta su didžiulėmis maistinio cholesterolio dozėmis. Išaiškėjo, kad kuo daugiau maiste cholesterolio – tuo žemesnis jo kiekis kraujyje).
Manau, kad dabar jums aišku, kodėl žemas „blogojo” cholesterolio lygis – tai „bloga” žinia ir kodėl ligų ir mirties rizika sulaukus 50–ties metų tuo didesnė, kuo žemesnis jo lygis. Sutikite, sveiku protu mąstant, reikia būti kenkėju pačiam sau, kad nuslopinti šią svarbią kepenų ir organizmo veiklą cheminiu įsikišimu. Suprantama, gydytojai, daugelis iš kurių patys vartoja šiuos vaistus, – visiškai ne naivuoliai. Na, o jei ne naivuoliai, – vadinasi arba nežino, arba juos suklaidino… Ir čia nėra nieko nuostabaus: organizmo biochemija – trumpas pirmų–antrų metų mokymosi kursas Medicinos institute, ir niekaip nesusijęs su bendra ligų diagnostika, tyrimų paskyrimu, receptų išrašymu ir t.t. Na, o apie vaistų gamintojų interesus beviltiška kartotis… Todėl tikėtis, kad eiliniai gydytojai išmanys organizmo biocheminius niuansus ir cholesterolio reikšmę ir nepasiduos farmacijos firmų propagandai, yra taip pat netikslinga, kaip kad kreiptis pas ginekologą dėl akių ligų arba laukti, kol Burgeris Kingas ar McDonald’s nebereklamuos greito maisto per vaikų laidas.

Šiandien bendras cholesterolio lygis nustatomas susumavus tris komponentus: LMTL (labai mažo tankio lipoproteinai) + MTL (mažo tankio lipoproteinai) + DTL (didelio tankio lipoproteinai). Paskutinis – DTL (didelio tankio) vadinamas „geruoju”, kitais žodžiais tariant, kuo jo daugiau, tuo geriau sveikatai. Čia taip pat nėra jokios gudrybės. Jeigu MTL („blogasis”) cholesterolis sintezuojasi kepenyse ir keliauja į kraujo tėkmę, kad atliktų savo funkcijas, tai DTL („gerasis”) cholesterolis grįžtą į kepenis, kad taptų… tulžimi. Kuo daugiau „gerojo” cholesterolio, tuo daugiau tulžies…
Tačiau leiskite užduoti jums klausimą. O kokia gi tulžies funkcija organizme? Kaip kokia? Žinoma, kad suvirškinti ir įsisavinti iš maisto riebalus. O kas gi atsitiks, jei jūs gydytojo patarimu išbrauksite riebalus iš savo maisto raciono? Tulžies prireiks mažiau ir jūsų „gerojo” cholesterolio lygis NUKRIS… Rezultatas:
Mums reikalingas aukštas „gerojo” cholesterolio lygis, o jį mums mažina nuriebalinta dieta;
Mums tvirtina, kad mums reikalingas žemas „blogojo” cholesterolio lygis, o mums jį kelia dieta be cholesterolio.
Na, o jeigu taip, (jūs laikotės nuriebalintos dietos, o cholesterolio kiekis – didelis), vadinasi, pagal jų logiką, jums reikia vaistų… cholesterolio kiekiui mažinti.
Ir štai čia prasideda pats įdomumas. Pagal idėją, vaistų vartojimo tikslas – sumažinti mirtingumą ir pagerinti sveikatą, juk taip? Ir netgi jei, nepaisant faktų, sveiko proto ir organizmo biochemijos, nutarsime, kad aukštas cholesterolio lygis – blogai, kad jo sumažinimas prailgins jūsų gyvenimą, ir kad verta netgi rizikuoti kepenimis, užduokite sau klausimą, ar tai vyksta? Ne, nevyksta… Maža to, šie vaistai didina mirtingumą nuo kitų problemų – vėžio, insulto, artrito, osteoporozės, depresijos – ligų, siejamų su žemu cholesterolio lygiu.
Obuolys nuo obels netoli rieda…
Pradėsime nuo saugumo. Kalbama apie plačiau vartojamus vaistus, kurie priskiriami statinų (statins, slopintojai) klasei. Tai reiškia, kad farmakokinetika (farmakologijos dalis, tirianti vaistų kokybinius ir kiekybinius kitimus organizme. Veikimo mechanizmas) šiuos preparatus sutapatino ir juos vienus nuo kitų skiria tik nedidelės cheminės formulės variacijos, įpakavimas ir pavadinimai. Tai įvairiems gamintojams leidžia apeiti patentų įstatymą, kuris draudžia kopijuoti cheminę formulę, bet netaikomas kopijuojant metodologiją.
Bendra šiuolaikinių vaistų, mažinančių cholesterolio kiekį kraujyje, prigimtis aiškiai matoma iš jų pavadinimų: pravastatinas, lovastatinas, simvastatinas, fluvastatinas, atorvastatinas ir cerivastatinas. Jie taipogi: Pravachol, Mevacor, Zocor, Lescol, Lipitor ir Baycol.
Paskutinis iš šių „brolių–nevidonų“ netgi „pagarsėjo“... Jūs turbūt prisimenate, kad 2001 metų rugpjūčio 8 d.vokiečių firma Bayer AG „savanoriškai“ atšaukė iš prekybos cerivastatin‘ą (tai tas pats Baycol ir tas pats Lipobay). Keista? Remiantis straipsniu, išspausdintu „Wall Street Journal“, nuo Baycol‘o vartojimo mirė daugiau kaip 100 žmonių.
Realus skaičius greičiausiai buvo kur kas didesnis, nes nustatyti tikrą mirties priežastį, kuomet kalbama apie vyresnio amžiaus sergančius žmones, labai sunku, o kartais tiesiog neįmanoma.

Prisiminkite anekdotą iš mūsų tarybinės praeities:
– Jūs pas –štein į darbą priimate?
– Ne, pas –štein nepriimame.
– O pas –ovič priimate?
– Ne, juo labiau...
– O pas –ko priimate?
– Taip, prašau...
– Ei, Koganai, užeikite!

O dabar mano eilė užduoti jums klausimą:
– O jūs –statiną vartojate?... Na, jei vartojate, tai leiskite su jumis pasidalinti viena pikantiška smulkmena: FDA (Federal Drugs Administration arba Produktų ir vaistų kontrolės tarnyba, JAV) – ta pati tarnyba, kuri 1997 metais leido prekiauti Baycol‘u, atlikusi kruopščius jo vartojimo saugumo tyrimus, – neseniai pareiškė, kad mirtingumas nuo Baycol‘o (fatal rhabdomyolysis) 16–80 kartu didesnis, nei nuo kitų statinų šeimos vaistų. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad ir kiti statinai didina mirtingumo statistiką, tik jų „nuodėmė“ 16–80 kartų mažesnė. Turėkite omenyje, kad FDA remiasi ne realių pacientų mirties priežasčių analizėmis, o skaičiais, kuriuos ji gauna iš šių vaistų gamintojų.
Ir tai reiškia, kad mirties priežastys vartojant statinus įeina į jų veikino mechanizmą, ir kad tai žinoma jų gamintojams.
Man tik belieka pridurti, kad kalbama apie miopatiją (myopathy) – raumens audinių ligą, kuri pasireiškia raumenų skausmais ir jų silpnumu. „Paskutinė“ šios patologijos forma vadinasi (galima net liežuvį nusilaužti) rhabdomyolysis ir siejama su aukštu fermento creatinine kinase kiekiu, kuriam nustatyti (kartu su kitais kepenų fermentais) reguliariai ir atliekamas pacientų, vartojančių statinus, kraujo tyrimas.
Dabar atėjo laikas jums priminti, kad patys svarbiausi organizmo raumens audiniai yra ne bicepse ar tricepse, o... mūsų širdyje. Būtent toje pačioje širdyje, kurios gelbėjimui pacientai ir vartoja būtent tuos pačius statinus. Na, o jei silpnumas jaučiamas kojose ir rankose, tai nesunku įsivaizduoti, kas vyksta širdyje. Todėl, kai eiliniam pacientui, kuris vartoja šiuos garsiuosius statinus, staiga sustoja širdis (cardiac arrest) kaip tai 2002 metais nutiko garsiam (jau mirusiam) kardiologui gyd. Atkinsonui, sunku imti ir suprasti, kad tai – nuo statinų.

Labai pamokoma – iš atviro gyd. Atkinso laiško pacientams:
„Trumpam laikui mano širdis nustojo plakti. Prieš dvejus metus man nustatė kardiomiopatiją (KMP, nenustatytos kilmės širdies raumens liga), kurios priežastys iki galo nežinomos. Tiesa, mano atveju mes žinome, kad kardiopatija išsivystė dėl bakterinės infekcijos, kuria susirgau išvykęs prieš kelis metus į užsienį. Kardiomiopatija – tai tokia būsena, kai širdies pajėgumas pumpuoti kraują susilpnėja dėl širdies raumens išsiplėtimo, suplonėjimo ir nusilpimo, ir neturi jokio ryšio su maitinimusi...“

Čia gyd. Atkinsas sugudravo... Visų pirma, diagnozuoti širdies raumens bakterinės infekcijos baveik neįmanoma – tai, švelniai tariant, netiesa (atleisk, Viešpatie, vos nepakalbėjau apie mirusįjį blogai).
Antra, širdies raumens nusilpimas dar ir kaip turi ryšį su maitinimusi – raumenys, tame tarpe ir širdies, susideda iš baltymų, kuriuos galima gauti tik iš... maisto.
Sunku, žinoma, įsivaizduoti, kad gyd. Atkinsui baltymų galėjo trūkti dėl maisto...
Kur gi šuo pakastas? Ar jums neatrodo, gerbiamasis skaitytojau, kad širdies raumens nusilpimas nuo kardiomiopatijos ir miopatija nuo statinų – esmė ta pati: raumuo – jis toks pat ir širdyje, ir kojoje, ir rankoje, ir Afrikoje – jis RAUMUO... O pridėjus kardio–, rezultatas nesikeičia...
Taigi, duodu galvą nukirsti, kad kardiologas Atkinsas tvarkingai vartojo tuos pačius statinus ir prisivartojo iki kardiomiopatijos. Netgi turtinga baltymais Atkinso dieta negalėjo apsaugoti gyd. Atkinso raumenų (baltyminės medžiagos) nuo šių klastingų statinų.
Sutikite, esant tokiai situacijai, sekant anekdoto apie Koganą logika, kur kas saugiau vartoti –ną (kiaulieną, avieną, jautieną) arba –tą (sviestą), –nius (lašinius) ir t.t., nei –iną (statiną)... Galų gale, aš dar nė viename medicininiame tekste neskaičiau, kad tie –niai (lašiniai) priveda iki miopatijos ar kardiomiopatijos. Greičiau, atvirkščiai – kiekvienam atletui žinoma, kad pertempti raumenys visų geriausiai „gydosi“ geru bifšteksu su sviesto padažu. Na, o šiuo klausimu mes su gyd. Atkinsu visiškai sutinkam...

Cholesterolio lygis = aterosklerozė – tai hipotezė

Dabar apie efektyvumą. Priminsiu, kad cholesterolio kiekio kraujyje įtakos aterosklerozei koncepcija šiai dienai lieka viso labo tik hipoteze (the lipid hypothesis). Taip taip taip! Cholesterolio kiekio ir aterosklerozės tarpusavio ryšys iki šių dienų neįrodytas ir yra tik hipotezė!
Būtent šios hipotezės dėka ir „užgimė“ bei „įsigalėjo“ vaistai cholesterolio kiekiui mažinti.
Be abejo, statinai turi kokį tai trumpalaikį poveikį. Tačiau paskutiniu metu vis tankiau ir tankiau literatūroje sutinkamos užuominos, kad šis efektas kyla ne dėl jų sugebėjimo padaryti įtaką cholesterolio kiekiui, o dėl kažkokių tai kitų mokslininkams nežinomų priežasčių. Aš vis tik manau, kad šis efektas paaiškinamas būtent statinų poveikiu raumenų medžiagai – kuo silpnesni lygieji kraujagyslių raumenys, tuo mažesnė tikimybė jiems patologiškai susiaurėti, kas prie gero nepriveda, ar tai būtų infarktas, ar stenokardija. O aterosklerozė kaip buvo, taip ir lieka...
Tiesą sakant, aš niekada niekur nesusidūriau su informacija apie tai, kad šie vaistai pašalina ar apsaugo nuo aterosklerozės, o skaičiau tik apie tai, kad jie kokiam tai laikui nutolina infarktą ar mirtį nuo jo.

– Konstantinai, tai ar šie vaistai nors ką nors duoda?

Taip, būtent ką nors... Kraujagyslių išsiplėtimas ir susiaurėjimas vyksta lygiųjų raumenų, kurie įeina į visų sienelių struktūrą, dėka. Be abejonės, jei miopatija (t.y. raumenų audinio liga) – pagrindinė šių vaistų šalutinio poveikio pasekmė, tuomet greičiausiai šie vaistai silpninančiai veikia kraujagysles, o tai nepastebimai ir kuriam tai laikui sumažina kraujo spaudimą ir pagerina kraujo tekėjimą... Iš čia ir kyla tas jų menkas poveikis mirtingumo nuo širdies–kraujagyslių ligų statistikai.
Ir, pagaliau, ar gali bet kokia mokslinė spauda savo gilumu, informuotumu, rimtumu ir objektyvumu prilygti Amerikos kardiologijos žurnalui (American Journal of Cardiology)... Jeigu jūsų gydytojas, juo labiau gydytojas–kardiologas, gąsdina jus aukštu cholesterolio kiekiu ir verčia gerti vaistus, straipsnis iš šio žurnalo, geriausiu atveju, ar jo ištrauka, blogiausiu atveju – (neduok, Dieve) taps jūsų infarkto priežastimi...
Cituoju savo vertimą:
„Nežiūrint į žymiai pagerėjusį „blogojo“ cholesterolio lygį [nukritimą po statinų vartojimo – red.] tarp grupių su lygiu <80 ir >80 mg/dl, kalcifikuotų plokštelių susidarymo procese nebuvo pastebėta skirtumų. (9,3% per metus palyginus su 9,1% per metus). Mes priėjome išvados, kad doktrina „kuo mažiau, tuo geriau“, MTL („blogojo“) cholesterolio pamažėjimo kontekste, nepasitvirtina kalcifikuotų plokštelių susidarymo greičio pasikeitime“.

Pamanykit tik... Mažinti cholesterolio kiekį, nemažinti – jokio skirtumo. Na, o tai, kad ten kepenys genda ir raumenys džiūsta, atleiskite, gerieji ponai!... Norėjome kaip geriau, gavosi... – kaip visada.

– Konstantinai, – galbūt jūs šmeižiate, – juk šiuos vaistus reikėtų nedelsiant uždrausti! Jie juk nenaudingi... Jie juk žmones luošina.. Netgi gydytojus... Plėšikavimas kažkoks...
– Absoliučiai sutinku. Straispnis buvo išspausdintas 2003 metų rugpjūčio 1 dieną... O kokia šiandien diena? Ir ką, uždraudė?

Tai ką gi man daryti?

Imkim ir smulkiau išnagrinėkime cholesterolio vaidmenį ir funkcijas mūsų organizmui, kad galėtume „be baimės ir priekaištų“ valgyti mėsą, kiaušinius, sviestą ir grietinę. Štai taip medicinos redaktoriai aprašo cholesterolį enciklopedijoje „Britanika“ (aš remiuosi šiuo viešu ir autoritetingu šaltiniu, o ne ezoterine ir nepasiekiama moksline mokymosi priemone, kad jūs patys galėtumėte įsitikinti informacijos patikimumu ir tikrumu):
Pradėkime nuo pradžių. Kas tai yra cholesterolis?
„Cholesterolis – į vašką panaši medžiaga, kuri yra kraujo plazmoje ir visose gyvūnų ląstelėse. Chemiškai cholesterolis – steroidų grupės organinis junginys, jo molekulinė formulė C27H46O. Natūraliame pavidale cholesterolis atrodo kaip kristalizuota medžiaga be kvapo ir skonio. Cholesterolis būtinas mūsų gyvybei (išskirta autoriaus – red.). Jis sudaro visų gyvūnų ląstelių membranos pagrindą ir yra bazinis tulžies rūgšties, steroidinių hormonų ir vitamino D sintezės komponentas. Cholesterolis cirkuliuoja kraujyje ir sintezuojasi kepenyse bei kai kuriuose kituose organuose“.

Po kai kurių nukrypimų apie cholesterolio žalą organizmui (nežiūrint į tvirtinimą, kad cholesterolis „būtinas organizmui“), autoriai tęsia:

„Cholesterolis netirpsta kraujyje: jis turi būti prisirišęs prie baltyminių junginių – lipoproteinų – tam, kad galėtų judėti kraujyje. Mažo tankio lipoproteinai (MTL) transportuoja cholesterolį iš kepenų (jo sintezės vietos) į įvairius audinius, kur jis atsiskiria nuo lipoproteino ir panaudojamas organizmo ląstelių. Didelio tankio lipoproteinai (DTL), transportuoja nepanaudotą ar panaudotą cholesterolį atgal į kepenis, kur jis virsta tulžies rūgštimi ir po to pašalinamas [su tulžim]“.

Nereikia būti nei lipidų chemijos, nei organizmo biochemijos specialistu, kad suprastum vieną aiškią tiesą: iš maisto produktų į kraujo apytaką patenka tik tie komponentai, kurie gali ištirpti kraujyje, kitais žodžiais tariant – tirpūs vandenyje. Cholesterolis jiems vienareikšmiškai nepriklauso, nes jis netirpus. Ir, žinoma, maisto produktuose taip pat nėra mažo tankio lipoproteinų (MTL), nes lipoproteinai (MTL, „blogasis“ cholesterolis) sintetinami tik kepenyse, o ne gaunami iš jūsų skrandžio ir žarnyno, t.y. ne iš maisto produktų.
Sutikite, jeigu cholesterolis negali iš skrandžio ir žarnyno patekti į kraujotaką, jis niekaip negali patekti ir į kepenis, kur vyksta jo susijungimas su lipoproteinais.
Iš to seka, kad bet koks cholesterolio mūsų maiste ir kraujo apytakos tarpusavio ryšys – visiškas absurdas ir teoriškai ir praktiškai.
Net jeigu toks ryšys ir būtų, neužmirškite, kad sveiko žmogaus kepenys pagamina iki 2000 mg cholesterolio per dieną, ir papildomi 500–600 mg cholesterolio maiste galėtų pakeisti jūsų kraujo balansą tik 25–30%.

Riebalai nuo visų bėdų

Antropologiniai tyrimai rodo, kad cholesterolio lygis kraujo plazmoje didėja atvirkščiai proporcingai riebalų ir cholesterolio kiekiui tyriamųjų grupės maiste, t.y. kuo mažiau riebalų ir cholesterolio maiste, tuo didesnis cholesterolio kiekis kraujyje. Ir štai kodėl:
Visoms be išimties organizmo ląstelėms reikalingas cholesterolis kaip ląstelių membranos komponentas, kuris reikalingas erdvinei ląstelės „skeleto“ konfigūracijai palaikyti.
Tulžies susidarymas ir išsiskyrimas vaidina pagrindinį fiziologinį vaidmenį cholesterolio balanso reguliacijoje. Riebalų trūkumas maiste nuslopina tulžies, kuri gaminasi iš didelio tankio lipoproteinų („gerojo“ cholesterolio, DTL), sekreciją.
Žarnynas – vienas didžiausių ir aktyviausių organų. Žarnyno paviršius (gleivinė ir enterocitai–žarnų epitelio ląstelės) visiškai atsinauja kas kelias dienas.
Cholesterolis iš maisto įsiskverbia į žarnyno ląsteles (enterocitus) micelių (tulžies rūgšties agregatų) pavidalu.
Jeigu maiste nepakanka cholesterolio žarnyno ląstelėms atsinaujinti, organizmas priverstas tą trūkumą kompensuoti mažo tankio cholesteroliu, sintezuojamu kepenyse, kurį naudoja toms pačioms reikmėms kitų organų ląstelės.
Tokio sudubliuoto mechanizmo būtinumas akivaizdus ir tikslingas – evoliucijos eigoje žmogaus organizmas prisitaikė prie maisto „įvairovės“, padiktuotos metų laikų ir gyyvenamosios vietos. Šią teoriją patvirtina indusų–vegetarų tyrinėjimas, kurių mityboje beveik nėra cholesterolio, tačiau cholesterolio kiekis kraujyje – 300–350 mg/dl; o tokioje pat eskimų grupėje, kuri maitinasi beveik tik mėsa ir žuvim, cholesterolio kiekis retai kada perkopia 205–220 mg/dl, nežiūrint į tai, kad per dieną jie su maistu gauna 800–1000 mg cholesterolio.

Štai dar kokias svarbias funkcijas mūsų organizme atlieka cholesterolis:
Cholesterolis yra lytinių hormonų (androgenas, testosteronas, estrogenas, progesteronas) ir kortikosteroidų – hormonų, kurie saugo mus nuo streso, o mūsų organizmą – nuo vėžio ir širdies ligų, sintezės pagrindas.
Cholesterolis – nepakeičiamas sintetinant riebaluose tirpų vitaminą D. O jis būtinas kaulinio audinio augimui ir regeneracijai, centrinės nervų sistemos veiklai, insulino gamybai, raumenų tonuso palaikymui, mineralų apykaitai, imunitetui, dauginimosi organams, o taip pat normaliam kūdikio augimui ir vystymuisi.
Cholesterolis – tulžies, be kurios visiškai neapsieinama virškinant ir įsisavinant nepamainomuosius riebalus iš maisto medžiagų, susidarymo bazė.
Cholesterolis – antioksidantas, jis saugo vidines organizmo struktūras nuo laisvųjų deguonies radikalų, kurie susidaro medžiagų apykaitos procese ir veikiant aplinkai, ardančio poveikio. Tai ir paaiškina faktą, kad cholesterolio kiekis kraujyje auga su amžiumi – cholesterolis saugo organizmą nuo pažeidimų, vedančių prie širdies ir vėžinių susirgimų.
Cholesterolis atlieka pažeistų arterijų atstatomąją funkciją. Aterosklerozinės plokštelės – ne kas kita, kaip suglebusių arterijų apsauga nuo susidėvėjimo. Kaltinti cholesterolį dėl širdies ligų – lygiai tas pats, kaip kaltinti nenudažytą suriku geležį dėl to, kad ji surūdijo.
Cholesterolis būtinas normaliai serotoninų receptorių veiklai smegenyse. Serotoninas – cheminis komponentas, kuris atsakingas už „gerą nuotaiką“ ir jo trūkumas (kaip ir mažas cholesterolio lygis kraujyje) siejamas su depresija, agresyviu elgesiu ir polinkiu į savižudybę.
Maistinis cholesterolis vaidina labai svarbų vaidmenį palaikant normalią žarnyno gleivinės būklę. Vegetarinis maistas, neturintis cholesterolio, dažnai priveda prie žarnyno gleivinės pažeidimų ir pralaidumo, o tai leidžia atlie

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2011-02-24 10:48

Trantsliukatoriuts Agu Kitkits

kada pritsivalgai latsinių, tada ir ateina kūrypa, nets tada pritsigamina lapai daug gerojo choletserolio, kurits reikalingats lapai vitamino D tsintetinimui ir tsteterono..gerojo dalyko tsmegenytse gamypai, nuo kurio pūna gera nuotaika. todėl, kad parmatcininkai dapar juts vitsuts mautsto ir naikina jūtsų choletsterolį tsu vaitstaits, nets nori utsikalti dar didetsniuts turtuts its kvaitsiukų, todėl dapar vitsiemts ir lūzinėja vitsokiots galūnėts matsitskai ir dar pritsidaro tokiots depretsijots, kad norts grauzk molį ir karkits ir vitsi ir patsikaria, arpa tspoktso į tatską ..vieną..norts dar turi ko valgyti ir kur gyventi, pet nepemoka tuo dziaugtits, o kats lūzinėjo anktsiau ir kats korinėjotsi anktsiau??Paktitskai nulits tsveikų utsiiminėjo tokiaits dalykaits, nets niekats tada dar nepuvo utsiėmęts choletsterolio naikinimu.ats niekada negeriu jokių vaitstų, tik tada kai reikia, o tai pūna vieną kartą per timtą metų, tada kai ats pats tsuzinau, kad reikia, o ne daktarai patako, kad vitsiemts reikia ir todėl etsu vitsada tsveikats ir kūrypyngats ir dar tsiandien nutsipirktsiu latsiniuts ir valgytsiu ir ne ketvirtame, pet penktame ir atstuonioliktame matavimuotse, tsitaip!

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Meniu

Naujausi

Papildyti

Apie autorių

Autoriaus dienoraštis

RSS