Ilgai sėdėjo lovoje žiūrėdamas į miegančią ir jo ranką laikančią moterį. Jos miegas matyt buvo negilus, nes pramerkė akis ir baugščiai pasižiūrėjo į jį.
    - Kur tu taip žiūri? – paklausė.
Suvokė, kad neturi jos išbudinti, todėl pasistengė atsakyti taip, kad žodžiai jai sukurtų naujo sapno paveikslą.
    - Žiūriu į žvaigždes, - atsakė.
    - Nemeluok, kad į žvaigždes. Juk žiūri apačion.
    - Todėl, kad mes sėdime lėktuve. O žvaigždės po mumis, - pasakė Tomas
  - Aha, lėktuve, - tarė Tereza, dar stipriau suspausdama Tomui ranką ir vėl užmigo. Tomas žinojo, jog Tereza dabar žiūri pro apskritą lėktuvo, skriejančio aukštai virš žvaigždžių, iliuminatorių.

Milam Kundera „Nepakeliama būties lengvybė“