"O kalėjimo viršininkas ir prižiūrėtojai, nors niekados nei žinojo, nei gilinosi, kokios būtent yra šio tikėjimo dogmos ir ką reiškia visa tai, kas daroma cerkvėje, - tikėjo, kad būtinai reikia išpažinti šią tikybą, nes aukštoji vyresnybė ir pats caras išpažįsta ją. Be to, jie nors ir miglotai (niekaip nebūtų galėję paaiškinti, kaip tai pasidaro), bet nuvokė, kad ši tikyba pateisina jų žiaurią tarnystę. Jei ne ši tikyba, jiems būtų buvę ne tik sunkiau, bet kad kokios ir neįmanoma atiduoti visas savo pajėgas žmonėms kankinti, kaip kad jie darė dabar su visai ramia sąžine. Kalėjimo viršininkas buvo tokios geros širdies žmogus, jog nieku būdu nebūtų galėjęs šitaip gyventi, jei ši tikyba nebūtų jam teikusi paramos. Ir todėl jis stovėjo nejudėdamas, tiesiai, stropiai lankstėsi ir žegnojosi, stengėsi susigraudinti, kai giedojo "Tau kerubinai ir serapinai", o kai ėmė dalinti komuniją vaikams, jis paėjo į priekį ir savo rankomis pakėlė berniuką, priimantį komuniją, ir palaikė jį."


L. Tolstojus, "PRISIKĖLIMAS", 1957, VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA (185 p.)