"O kalėjimo viršininkas ir prižiūrėtojai, nors niekados nei žinojo, nei gilinosi, kokios būtent yra šio tikėjimo dogmos ir ką reiškia visa tai, kas daroma cerkvėje, - tikėjo, kad būtinai reikia išpažinti šią tikybą, nes aukštoji vyresnybė ir pats caras išpažįsta ją. Be to, jie nors ir miglotai (niekaip nebūtų galėję paaiškinti, kaip tai pasidaro), bet nuvokė, kad ši tikyba pateisina jų žiaurią tarnystę. Jei ne ši tikyba, jiems būtų buvę ne tik sunkiau, bet kad kokios ir neįmanoma atiduoti visas savo pajėgas žmonėms kankinti, kaip kad jie darė dabar su visai ramia sąžine. Kalėjimo viršininkas buvo tokios geros širdies žmogus, jog nieku būdu nebūtų galėjęs šitaip gyventi, jei ši tikyba nebūtų jam teikusi paramos. Ir todėl jis stovėjo nejudėdamas, tiesiai, stropiai lankstėsi ir žegnojosi, stengėsi susigraudinti, kai giedojo "Tau kerubinai ir serapinai", o kai ėmė dalinti komuniją vaikams, jis paėjo į priekį ir savo rankomis pakėlė berniuką, priimantį komuniją, ir palaikė jį."


L. Tolstojus, "PRISIKĖLIMAS", 1957, VALSTYBINĖ GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA (185 p.)

--- esu irklas savo plokščią būtį panardinęs
į naktį laikyki mane o dievybe
kuo labiau tolsti tuo labiau artėk –

2008

"dvelkia auksinė vėsa į nugarą einančiam prašalaičiui nuo kapinių tarsi sektų šešėly lavonas švelnus"

Mes negalime prasiskverbti iki daikto būties.  Mes galime tik kalbėti apie tam tikras daikto savybes, kurios vėlgi bus mūsų refleksija. Druska  yra sūri ne dėl to, jog ji turi šią savybę-savyje, bet dėl to, jog ji sūri mūsų liežuviui. Galiausiai turėsim prieti išvadą, jog daiktas tėra terpė, kurioje reiškiasi šios savybės. Ir būsime priversti prieti radikalią išvadą, jog gamtos, kaip objekto, paprasčiausiai nėra, taigi ir daikto nėra. Daiktas, kuris yra terpė, yra bendrybė. Bet tai suvoksime tik tada, kai nuo juslinio tikrumo  būsime pakylėti iki suvokimo „stadijos“.

Juslinio patyrimo stadijoje sąmonė dar nėra artikuliuota, ji dar nėra pakylėta iki savęs arba savo „sąvokos“. Ji dar tėra bendrybė – „Aš“. Kitaip tariant, ji dar neišsiskleidusi, arba nesuvokusi savo išskleisties, kuri turėtų būti jos tikrasis objektas.

Tiek „Aš“, tiek daiktas nėra autonomiški. Jie priklauso vienas nuo kito. „Kad aš turiu šį tikrumą, yra kažkieno kito, būtent daikto, nuopelnas, o daiktas pasižymi tikrumu kažkieno kito, būtent „Aš“ dėka.“  (95psl.)

Daikto būtis išnyksta, kai bendrybinis „Aš“ pakylėjamas iki sąmonės, kitaip tariant, kai sąmonė pakylėjama iki savo sąvokos.  Bet ir juslinis tikrumas išnyksta, kai išnyksta „Aš“ kaip bendrybė, arba, teisingiau būtų pasakyti, - kai išnyksta „Aš“ ir daikto, kaip objekto, santykis. Nes tai, kad daiktas egzistuoja, yra „Aš“ nuopelnas. „Aš“ yra terpė, per kurią išsiskleidžia daikto tikrumas. O tą tikrumą liudija tik varganas „šitas“, kuris yra“čia“ ir kuris yra „dabar“. Būtent „čia“ ir „dabar“ yra pamatas, ant kurio laikosi daikto tikrumo galimybė. O jie yra nepatikimi todėl, kad neturi prasmės be predikatų. Tik aš prie „čia“ ir „dabar“ pridedu predikatus, „Aš“ sakau – „čia yra medis“, arba „dabar yra naktis“. „Dabar“ ir „čia“  , imant „izoliuotai“, yra bendrybės, kurios nenurodo nei į medį, nei į naktį, vadinasi, „Aš“ yra terpė, bet ir ji pati galop subliūkšta apibrėžta bendrybiškai.

Kad ir kaip bebūtų, mes galime ginčytis, sakydami, jog numanom esant kažką tikra už tų bendrybių,  bet to „kažko“ mes negalime išreikšti žodžiais, ir tokia laikysena vadinama nuomone, ir nuomonė yra juslinio tikrumo tiesa. Mes galime numanyti kažkokią „Aš“ realybę, tačiau mes jos negalime išreikšti žodžiais, o ko negali išreikšti kalba, mes negalime laikyti tikra. Vien iš čia plaukia individualizmo pražūtis; savo tikrojo „Aš“ negalime atrasti, nes negalime išreikšti jo žodžiais. Kas yra „tikrasis Aš“? Aš esu Jurgis, aš esu Viningas, aš esu vyras, juodų plaukų, 1,85 cm ir t.t.. Šitos nuorodos iš tirko nieko nepasako apie tą „nenusakomybę“. Žinoma, galima sakyti, jog mano „tikrasis“ aš slypi mano sieloje arba mano asmenybėje, tačiau siela ir asmenybė vėlgi yra bendrybės, jos nagli būti terpėmis, nurodančiomis, kas slypi jose pačiose.  Šitokią hegelišką žiūrą Slavojus Žižekas komentuoja teigdamas, jog žmogus, norėdamas pasakyti ką nors apie kitą žmogų, turėtų iš pirmo kalbėti apie istorines sąlygas, kurios pavertė tą kitą tuo, kuo jis yra. Pavyzdžiui, žmogus, norėdamas pasakyti, kodėl kitas žmogus rūko, turėtu skverbtis į tokias istorines aplinkybes, kaip kolonializmas, technikos revoliucija ir t.t. Taigi „Aš“, Jurgis, negaliu turėti autentiškų savybių, nes mano, kaip subjekto, predikatai visad bus susiję su tam tikromis išorinėmis sąlygomis – istorija arba istorijomis.

Taigi kas esu „Aš“? Absoliuti bendrybė. Ir, paradoksalu, bet kad mano „Aš“ įgautų vertę,  aš turių savo „Aš“, savo kvaziindividualybę sulieti su absoliučia Dvasia, savąją atskirybę paaukoti vardan visuotinybės: „Individo dalyvavimas visame dvasios darbe tegali būti tik nežymus, tai individas, kaip to reikalauja pati mokslo prigimtis, juo labiau privalo save užmiršti, ir nors jis turi tapti tuo, kuo gali, ir daryti tai, ką gali, vis dėlto iš jo privalu reikalauti tuo mažiau, kuo mažiau jis gali tikėtis iš savęs ir reikalauti sau.“

"This world-order, the same of all, no god nor man did create, but it ever was and is and will be: everliving fire, kindling in measures and being quenched in measures"

Herakleitas

skamba taurės ir keiksmai

ir mes kurie žinom kaip viską tvarkyti

***
Pasaulį paantrina purvina
upokšnio vaga, trumpėja diena,
lėliukėje grumias kolonos,
ir smegenis vėl pristabdo sapnai
(suklaidintas jų ginčo, tu net nežinai,
Svarstyklės ar jau Skorpionas



valdo žemę). Šlapių stogų, aptvarų,
veidrodžių mėnuo. Alsuoja garu
prie šiukšlyno svyruojantis medis.
Kas galėjo išskristi – išskrido. Dagys
dreskia tuštumą. Stotį kamuoja drugys.
Bemaž kaip išnykusiais metais



alum ir keiksmais atsiduoda kertė
prie bufeto. Virš bėgių švytruoja žvaigždė
ir trūnija imperijos oras.
Tokią tėviškę skyrė tau Viešpats. Akla
sekluma, aptrupėjusių blokų tyla,
prekyvietė, castrum doloris,


atspindys po vokais, dešimt žodžių voke,
spraga atminty. Su gyvybe rūke
prasilenkia, kaip andai, gyvybė,
kol beveik išgirsti, kaip krūtinės narve
tyluma įsitempus įveikia save,
tamson įsiterpia dievybė



ar tai, ką mes laikom dievybe. Kantri,
ji kaip ostija vartos tuščiam gomury,
ir skardus trupinys ant liežuvio
atgaivina ir liepia atmerkti akis,
ir žmogus, dar nejusdamas, ką pasakys,
suvokia vien tai, kad nežuvo.



Venclova, Tomas. Sankirta: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

dabar kad užbalsuosiu

pasprinkit savo dangiška mana