sniego šydu prisidengęs sušalusių grumstų laukas
tuščias ir tylus iki pat horizonto, kuris apjuosęs iš visų pusių ir atrodo, kad nėra išėjimo iš šio lyg kreida apibrėžto rato.
nebent aukštyn į išblyškusią erdvę.
bet juk snaigės krenta žemyn, matyt, ne pyragai ir ten.
įsivaizduoju kaip viena kitą snaigės guodžia – kai numirsi, pateksi į dausas. jos ten – apačioj.

paikystės..

minčių ir kūno sąstingis, virsmas akmeniu, beklausant vėjo atnešamo balso, lyg aido iš praeities. jis šildo labiau nei viltis, kad greit patekės.

jau rausta Rytų pusėje.