Didžiosios Motinos išvaryti iš Sarmatijos: Didysis Rikis Kubilius, finansų žynys Šemeta ir kulto tarnas Vilkaitis trys tūkstančiai devintais metais prieš Lietuvos vardo paminėjimą,balandžio 1 d. priartėjo prie Skitų – Sorošistų pasienio.


Tais istoriniais metais Skitų – Sorošistų sostinė Novo Vilnia popiežiaus iš Briuselio bule buvo skelbiama duonos ir žaidimų sostinė. Miestui vadovavo nežinoma moteris, aukšto ūgio, tiesiom kojom, turinti kultūros barų išsilavinimą. Portretas neišliko. Žinomas archeologas yra atkapstęs pelenų krūvelę, kurioje aiškiai matyti ilgos moters kojos, pagal Skitų – Sorošistų slaptus popierius buvo indetifikuota ilgakojė moteris, trumpai vadovavusi duonos ir žaidimų sostinei Novo Vilnia.
Kad į Novo Vilnia nepatektų finansiškai neremiantys duonos ir žaidimų sostinės žmonės, pasienyje su Sarmatais buvo sustiprinta sargyba. Gausios pigių valdininkų pajėgos sėdėjo prie sienos su Sarmatija ir dalinosi vieną vidutinį atlyginimą šimtui rankų. Valdininkai ginklų neturėjo – jie tik malė liežuviais ir rodė špygas, jeigu prie sienos priartėdavo koks turtingas sarmatų būrys. Pavojaus atveju, jiems buvo įsakyta: atsukat užpakalius ir pigiai šaukiat: „gėda“.
Kulto tarnas Vilkaitis nešėsi ant kupros Baltų Atlantidai skirtus dokumentinio filmo pinigus. Didysis Rikis Kubilius užkopė ant pasienio kalno, lygaus Birutės kalnui Palangoje. Tik pamatę turtingą išvarytą iš Sarmatijos tremtinį pigūs Novo Vilnia valdininkų būriai atsuko užpakalius ir graudžiai tris kartus sušuko: gėda. Špygų nerodė, nes neužteko atlyginimo, kad sulenktų pirštus.
Arheologai vis dėlto gavo šio garso įrašus ir dabar jie saugomi ne viename pasipriešinimo muziejuje, kaip įrodymai , kad priešintis reikia, net gaunat ir labai mažą atlyginimą.
Finansų žynys protingai nujautė, kad jiems gresia mirtinas pavojus, todėl stovėjo kalno papėdėje ir dėjo į kelnias, o kadangi kelnių neturėjo, tai dėjo ant smėlio. Tai patvirtina Kanados mokslininkų visuomeninės apklausos.Kulto tarnas Vilkaitis bandė nusimesti pinigų maišą, nes prakeikti pinigai iki raudonumo degino jam nugarą ir sažinę. To meto kulto tarnai sažinę laikė netoli užpakalio, patogioje vietoje. Nežinomi antropologai kasinėdami išvarytų sarmatų palaikus nei vienoje kapavėtėje nerado nei vieno skeleto su sažinės požymiais. Keletas dorų mokslininkų, ieškoję žmonių sažinės prie širdies ir ten neradę, nusišovė. Būtų šaudesi ir masiškiau, jeigu ne vienas trijų metų berniukas, besišlaistantis po kapavietes. Jis paklaustas: ko tu čia vaikštai? Ar tu turi sažinės? Čia protėvių kapai.. Berniukas parodė į skeletą su gumbu arti užpakalio ir mokslininkai sušuko: eurika. Taip buvo atrasta ištremtų iš Sarmatijos žmonių sažinė.
Štai iš kur atėjo baimė plekšnoti žmogui per užpakalį: paplekšnosi – sažinę pažadinsi. Sarmatai to niekada nedarydavo, nes jų sažinė prie širdies, o Didžioji Motina visada išvarydavo tuos, kurių sažinė ne vietoje. Istorija kol kas tyli, bet turi sarašus tų, kuriuos Didžioji Motina išvarė dėl sažinės defektų.
Pigūs Nova Vilnia duonos ir žaidimų miesto valdininkai sugaudė tremtinius, atėmė dokumentiniam filmui skirtus pinigus. Tris dienas ir naktis už Baltų Atlantidos dokumentinio filmo pinigus gėrė ir dainavo, po pirtis ir didelius rūmus siautėjo pigių valdininkų minia. Archeologai, kasinėję tų rūmų griuvesius, nerado nei vienos drabužių skiautės, padorios dainos įrašo, jokio tapybos pavyzdžio, smuiko ar kito klasikinio instrumento liekanų tik plaukų gabalai, „čerkų“ anspaudai ant akmenų, nepadorūs įrašai apie Didįjį Rikį, kulto tarno anekdotai ir finansų žynio verkšlenimų kopijos apie tai, kad nėra pinigų valdininkų algoms, kad jam reikia susimažinti, o toje vietoje, kur kalbama ką susimažinti – istorijos dulkių nutrinta vieta. Kanados mokslininkų nuomonė: finansų žyniui sumažino kažkokį nedidelį daiktelį, kurį jis nuo visų slėpė. Iš šimto apklaustųjų niekas negalėjo atsakyti, kokį daiktą sumažino finansų žyniui, nes visi labai juokėsi. Žinojo, bet garsiai nesakė.
Kai baigėsi pinigai, minia pigių valdininkų, nutarė pasidaryti pramogą. Buvo pakviesta ilgakojė duonos ir pramogų miesto vadovė,kuri nieko nepasakė ( kalbos įrašas saugomas Kanados mokslininkų vasarvietėje prie Ontario ežero) tik labai susiraukė, taip moteriškai įvertindama tris dienas ir tris naktis gėrusius vyrus.
Istorijos analogų konferencijoje Parmos vienuolyne, jau Kristaus laikais, negeriantis jau mėnesį istorikas, padarė sencacingą pranešimą: „ Ar galėjo ilgakojės Skitų – Sorošistės žvilgsnis nugalabyti Didįjį Rikį Kubilių, atimti protą iš finansų žynio Šemetos ir priversti šokti klumpakojį kulto tarną Vilkaitį?“. Užvirė srauni diskusija. Parmos vienuolynas griuvo nuo šūkaliojimų ir alkūnių daužymosi. Dar ilgai iš po Parmos vienuolyno griūvesių buvo gelbėjami istorikų analogai: kurie gelbėtojus pasitikdavo šūksniais: „Velnio boba“.
Valdininkams tai buvo ženklas – nugalabyti tremtinius.
Kaip ir dera Novo Vilnia mieste, trys tūkstančiai devintais metais prieš Lietuvos vardo paminėjimą, įvyko Skitų – Sorošistų konferencija, kurios dienotvarkėje, anot Kanados mokslininkų, buvo tik vienas klausimas.